III DALIS · 11 SKYRIUS
ŽYDINTI TYRUMA
Knygos 148–152 psl.
Man reikėjo patikrinti dar vieną sąlygą. Buvo išpranašauta, kad atėjus Mesijui „tyruma žydės kaip lelija“. Apie tai aiškiai kalba Izaijas:
„Palikta ir nepereinama šalis linksminsis, tyruma džiaugsis ir žydės kaip lelija…“
O toliau Izaijas sako, kad kai taip atsitiks, Karmelis ir Saronas pamatys Viešpaties Šlovę. Karmelis ir Saronas pamatė Bahá’u’lláh, Viešpaties Šlovę, bet ar jie „pražydo kaip lelija“?
Aš sužinojau, kad Bahá’u’lláh mokiniai atvyko į Aką iš jo tėvynės dar tada, kai jis buvo kalėjime. Jie žinojo, kad Bahá’u’lláh myli vaikus, žalius laukus, medžius ir gėles. Jie baisiai sielvartavo, kad Bahá’u’lláh buvo priverstas devynerius metus kamuotis tame mieste-kalėjime, apsuptame smėlynų, ir kvėpuoti jo „purvinu“ oru.
Iš Persijos Bahá’u’lláh mokiniai atsivežė gėlių ir medžių sodinukų, o jo sūnus ‘Abdu’l-Bahá įveisė netoli namų puikų sodą. Tų dienų liudininkai rašė: „O, šitie nuostabieji piligrimai! Jie visą tą ilgą, nepaprastai sunkų kelią atėjo pėsti, nepaisydami daugybės pavojų, žmonių priešiškumo ir nepalankaus klimato, ir per visas tokio varginančio žygio negandas kaip didžiausią brangenybę išsaugojo augalus dievinamo Mokytojo sodui. Kiek kartų jie kentėjo troškulį, bet ir paskutiniu gurkšniu vandens jie girdė augalus!“
Aš pats aplankiau tą sodą Na’mayn saloje netoli Ako miesto. Žemė ten net suskeldėjusi nuo sausros, bet vidury tos dykumos žaliuoja nepaprastai puikus sodas. Knygoje apie Izraelį apie jį pasakoja Laurence’as Oliphantas: „Ta sala (sodas — aut.), turinti apie 200 jardų ilgio ir vos 100 jardų (1 jardas = 0,914 m) pločio, pilna gėlių lysvių, dekoratyvinių krūmų ir vaismedžių. Čia būdamas jautiesi lyg į pasakų šalį patekęs“.
Štai dar ką pasakoja Oliphantas apie tą sodą: „Upeliuką sau149go svyruokliai gluosniai, ir pati vieta, kurioj gausu vandens, pavėsio, jazminų ir apelsinmedžių žiedų kvapo, yra nuostabus prieglobstis nuo vasaros karščių. Ir peizažas, ir garsai žadina svajones… visus pojūčius ramina vandens čiurlenimas, nuostabūs kvapai, šviesos ir šešėlių žaismas lapuose, skaisčios žiedų spalvos…“
Iš Ako slėnio smėlynų aš nuvažiavau prie Karmelio kalno. Kalno šlaite žydėjo puikūs sodai, o nepaprasto grožio keleliai ir takeliai buvo iškalti uoloje.
Dar kai skridau iš Romos į Šventąją žemę, mano dėmesį patraukė „British European Airways“ aviakompanijos leidinukas. Ant viršelio puikavosi įėjimo į Bahajų Tikėjimo Sodus ant Karmelio kalno nuotrauka ir užrašas: „Pati gražiausia vieta Artimuosiuose Rytuose“.
Tarp dviejų sodų, kurie kyla aukštyn šlaitu iki pusės kalno, eina platus plentas. Nuo jo pro vartus plaukia minios maldininkų ir lankytojų iš visų pasaulio kampelių. Jie ateina pilni džiaugsmo, ir nuostabiausių giesmių garsai sklinda po apylinkes. Tą taip pat numatė Izaijas:
„Tenai bus takas ir kelias, ir jis bus vadinamas šventas kelias, juo neis suteptas… Viešpaties atpirktieji sugrįš ir ateis į Sioną su šlovinimo giesme; amžina linksmybė apvainikuos jų galvą; jiems teks džiaugsmo ir linksmybės, o skausmas ir vaitojimas bėgs šalin“.
Tas nuostabiąsias šventoves ir sodus supa apelsinų, citrinų ir mandarinų medžiai. Takeliai, išgrįsti raudonais ir baltais akmenimis, vingiuoja tarp įvairiausių spalvų ir atspalvių gėlynų, dailių pievelių ir tamsiai žalių krūmų. Visur, kur tik įžengė Bahá’u’lláh, žydi tokie nuostabūs sodai.
Bahá’u’lláh šventovė, jo amžinojo poilsio vieta, — nepakartojamo grožio ir ramybės vieta. Ji pastatyta didelio apskritimo centre ir prie jos veda daugybė takelių. Šita žemė, kadaise buvusi tuščia ir bevaisė, dabar gausiai žydi. Oras prisigėręs rožių, hiacintų, 150jazminų ir geranijų kvapų. Prie įėjimo į šventovę veda takelis, išgrįstas baltais akmenukais iš Galilėjos jūros pakrantės. Nuo vėjo ir audrų ją saugo trys purpurinės kalvos. Tą šventą vietą supa Libano kedrai, eglės, pušys, kiparisai, buksmedžiai ir alyvmedžiai.
Kaip ir skelbė Izaijas:
„… ir jo kapas bus garbingas“.
Kitame skyriuje Izaijas pranašavo:
„… Viešpaties garbė tau užteka“.
Dar po kelių eilučių pateikiamas toks regėjimas:
„Libano garbė ateis pas tave, eglė, skroblas ir pušis drauge mano šventumo vietai papuošti, ir aš padarysiu savo kojų vietą garbingą“.
Bahá’u’lláh vardas reiškia „Viešpaties Šlovė“. Jo „amžino poilsio“ vieta pašlovinta, kaip ir vietos, kurias palietė jo kojos.
Toliau Izaijas pranašauja:
„… paversiu tyrumą į vandens liūnus ir nepereinamą šalį — į vandens upelius. Aš duosiu tyrumoje kedrų, akacijų, mirtų ir alyvmedžių; pasodinsiu tyruose kartu eglių, vinkšnų ir skirpstų, kad visi kartu matytų ir žinotų, apsvarstytų ir suprastų, jog tai padarė Viešpaties ranka, ir tai sukūrė Izraelio Šventasis“.
Aš taip pat suradau pranašysčių apie tai, kad kur Dievo Šlovė, tas Izraelio Šventasis, grįš į Sioną, pasikeis klimatas ir sausringoji žemė sužaliuos. O kai jo kapas ir „šventovė“ bus išpuoštos, ten, kur kadaise viešpatavo tyruma, ims tekėti vanduo.
Tyrinėjant ankstyvąjį dabartinio Izraelio raidos laikotarpį, man į rankas pakliuvo tokia ataskaita: „Netgi Palestinos (Izraelio — aut.) klimatas pastebimai gerėja. 1927 metais Saliamono užutekiuose, kurie ilgiausius amžius buvo išdžiūvę, ėmė rastis vandens. Buvo mėginta kreiptis į Aukščiausiąjį Palestinos Komisarą su prašymu paskelbti oficialią padėkos Dievui dieną už tikrą stebuklą. Vandens kiekis užutekiuose sudarė apie šešiasdešimt milijonų ga151lonų (1 galonas = 4,5 l). Biblijos laikais Palestinoje buvo du lietingieji sezonai kasmet: „ankstyvieji lietūs“ ir „vėlyvieji lietūs“. Bet jau daug amžių „ankstyvieji lietūs“ būdavo labai menki, o „vėlyvieji lietūs“ bei ryto rasa ir visai išnyko. Dabar jie vėl pasirodė ir atgaivino tą žemę, leisdami nuimti du, o kartais ir tris derlius per metus“.
Vadinasi, išsipildė Joelio pranašystė:
„… nes jis padarys, kad lytų jums ankstyvasai ir vėlyvasai lietus, kaip kitados“.
Taip pat ir Zacharijo:
„Kareivijų Viešpats sako taip: Aš grįžtu į Sioną… bet dabar aš darysiu šios tautos liekanoms ne taip kaip praeitose dienose… dangus duos savo rasą; aš padarysiu, kad šios tautos liekanos imtų visa tai valdyti“.
Ir štai 1878 metais vidury tuščios Ako lygumos Bahá’u’lláh sode iš žemės ištryško vandens čiurkšlė. Vanduo ėmė gausiai lietis į išdžiūvusią žemę ir iki šios dienos girdo puikias pieveles, medžius ir gėles, tiek Ake, tiek ir Karmelio kalno šlaituose Haifoje, lyg kuo tiksliausiai pildytų Izaijo regėjimą:
„… nes ištryško paliktoje šalyje vandens ir tyrumoje — upių, ir srovės stepėje. Sausa šalis pavirs liūnu ir išdžiūvusi — šaltiniais…“
Tame skyriuje Izaijas pabrėžia, kad tie stebuklai įvyks Izraelyje tik tada, kai Karmelis ir Saronas išvys Viešpaties Šlovę.
Maždaug dvidešimt metų iki prasidedant mūsų amžiui Bahá’u’lláh sodų šaltinį aprašė vienas keliautojas krikščionis: „Vidury trykšta fontanas, iš kurio vanduo patenka į visus sodo kampelius. Klombos įrėmintos dailiai aptašytais akmenimis ir įrengtos žemiau irigacinių kanalų. Iš marmurinės fontano taurės vanduo plačia ir greita srove teka į pavėsinę, pasislėpusią po dviem senais šakotais šilkmedžiais. Jų šešėlis krinta ant paaukštinimo, kurio vie152noje dalyje įrengtos vietos sėdėti, o kitą juosia baliustrada, išsikišusi virš Beluso upės. Upės plotis toje vietoje — maždaug penkiolika pėdų (apie 4,6 m) … ji plukdo savo skaidrius vandenis akmenuota vaga, ir įspūdingo dydžio žuvys, kurias gaudyti, matyt, uždrausta, be baimės atplaukia prie laiptelių, vedančių tiesiog prie vandens, ieškoti maisto“.
Su Bahá’u’lláh atėjimu išsipildė viskas, apie ką buvo kalbama šioje nuostabioje pranašystėje. Nuo tos dienos, kai jis pasirodė Izraelyje, šalis pradėjo labai gražėti. Vietos, kur jis gyveno ir kurias palietė jo kojos, tapo nepaprasto grožio sodais. Iš tiesų negyvenama šalis „pražydo kaip lelija“. Aš pats savo akimis mačiau didelį plotą žemės, kur kadaise gulėjo tik pliki akmenys. Dabar čia žydėjo įvairiausių rūšių, spalvų ir atspalvių rožės, plačiai skleisdamos savo švelnų kvapą.
Taip, kaip ir reikalauja sąlyga, kad Mesijui atėjus dykuma turi sužydėti kaip lelija. Ir prie tos sąlygos aš taip pat parašiau — „išsipildė“.