DU PAŽANGOS VARIKLIAI

Religija neturi prieštarauti mokslui ir protui, antraip ji tampa paprasčiausiu prietaru.

Bahá’u’lláh Tikėjimo Mokyme aiškiai sakoma:

„To, kas nesuvokiama žmogaus protui, religija neturėtų priimti. Religija ir mokslas žengia koja į koją, bet kokia religija, kuri prieštarauja mokslui — nėra tiesa“.¹

Štai dar viena ištrauka iš daktaro Esslemonto knygos, kuri gerai apibūdina Bahá’u’lláh Mokymą:

„Vienas iš pagrindinių Bahá’u’lláh Mokymo principų yra tas, kad tikra religija ir tikras mokslas turi sutarti viena su kitu. Tiesa yra viena, tad bet koks prieštaravimas atsiranda ne iš tiesos, o iš paklydimo. Tarp dviejų jėgų — tarp tos, kuri buvo vadinama mokslu, ir tos, kuri buvo vadinama religija, per visus praėjusius amžius kil213davo žiaurių susidūrimų, tačiau dabar, apžvelgdami tuos susidūrimus visapusiškesnės tiesos (tos, kurią mums duoda Bahá’u’lláh) šviesoje, mes matome, kad kiekvieną kartą jie kildavo dėl bukumo, prietaringumo, garbėtroškos, godumo, ribotumo, nepakantumo, užsispyrimo ir dėl kitų panašių dalykų, — tai yra dėl to, kas svetima tikrai tiek religijos, tiek mokslo dvasiai, nes ir vienos, ir kito dvasia yra viena“.²

Toks pat yra ir Thomaso Huxley požiūris: „Didieji filosofų darbai buvo ne tiek jų intelekto, kiek aukščiausio lygio religinio mąstymo būdo, kuris valdė tą intelektą, vaisius. Tiesa jiems atsiskleisdavo greičiau dėl jų kantrumo, meilės, atsidavimo ir savęs atsižadėjimo, o ne dėl jų loginių išvedžiojimų gilumo“.³

Garsus matematikas Boole’as daro tokią išvadą, kad „geometrijos įrodinėjimai iš esmės yra tarsi malda — žmogaus riboto proto kreipimasis į Begalybę, kad nors kiek paaiškėtų dalykai, turintys pabaigą“.⁴

Apie išpranašautus praeities Šventosiose Knygose „vieno Ganytojo ir vienos kaimenės“ laikus Bahá’u’lláh Mokyme sakoma:

„Tokioje pasaulinėje visuomenėje mokslas ir religija, dvi galingiausios jėgos žmogaus gyvenime, susitaikys, bendradarbiaus ir harmoningai plėtosis“.⁵

Juk ir pats žodis „science“ (mokslas) yra padarytas iš veiksmažodžio „scire“ (žinoti) bendraties formos. Prietarai arba pramanai negali sutarti su tikru žinojimu. Nesvarbu ar žmogus ieško tiesos materialiame, ar dvasiniame pasaulyje, visuomet jis privalo atsisakyti visų išankstinių nuomonių. Labai aiškiai mokslo ir religijos harmonija pasireiškia Bahá’u’lláh Mokyme. Šitas principas pasidaro absoliučiai suprantamas, kai susipažįstama su tuo, kaip mokomi ieškoti tiesos Jo sekėjai:

„Jei norime surasti tiesą, mes turime atmesti visus savo prietarus, ribotus ir banalius įsivaizdavimus: svarbiausia — turėti lais214vą nuo išankstinio nusistatymo ir imlų protą. Jeigu mūsų taurė pilna savojo „Aš“, tai joje nebėra vietos gyvajam dvasinio atsinaujinimo vandeniui. Tai kad mes save laikome teisiais, o visus kitus — klystančiais, yra visų didžiausia kliūtis kelyje į vienijimąsi, o be vienybės mums nelemta pasiekti Tiesos, nes Tiesa viena… Nė viena tiesa negali paneigti kitos. Šviesa yra gėris, ir nesvarbu iš kokio žibinto ji šviečia! Rožė nuostabi gėlė, ir nesvarbu kieno sode ji žydi… Tik išsivadavę iš visų tų pančių ir ieškodami tiesos laisvu protu, mes pajėgsime pasiekti tikslą“.⁶

Tobula religijos ir mokslo harmonija — pagrindinė visuomenės taikaus ir laimingo gyvenimo sąlyga. Jeigu (visuomenės gyvenime) religija ima valdyti mokslą, visuomenė tampa prietaringa ir fanatiška. O jeigu mokslas užvaldo religiją, tai materializmas ir moralinis nuopolis užvaldo visuomenę.

Mums reikia aukščiausio dorumo laipsnio religinio gyvenimo, kad galėtume teisinga linkme kreipti mokslo galią, kad toji gigantiška jėga būtų naudojama žmogaus gerovei, o ne jo sunaikinimui.

Bahá’u’lláh Mokyme sakoma:

„Kai religija, apvalyta nuo prietarų, tradiciškumo ir neprotingų dogmų, pareikš savo sutarimą su mokslu, jie abu drauge sukurs didingą vienijančią ir švarinančią jėgą pasaulyje, kuri iššluos visus karus, nesutarimus, nesantaiką ir kovas, ir tada žmonija susivienys Viešpaties meilės galioje“.⁷

Tai dar vienas iš Bahá’u’lláh medžio vaisių.