SIAUBAS IŠ DANGAUS

Koks gi bus žmonijos likimas, jeigu ji atsisakys „atsiversti“ ir vėl gręžtis į Viešpatį?

Bahá’u’lláh rašo: „Žinokite gi, kad šitas pasaulis, pilnas rūpesčių ir grožybių, praeis. Nieko neišliks, tik Dievo Karalystė… Jūsų gyvenimo dienos išsisklaidys, ir visa, ką jūs veikėte ir kuo didžiavotės, išnyks, ir patys būsite, be jokių abejonių, pašaukti… ten, kur drebulys apims kiekvieną sąnarį, suvirpės kiekvieno prispaudėjo kūnas… ir bus jums atlyginta pagal jūsų darbus. Laikas tas ateis neišvengiamai, ir niekas negali atitolinti tos valandos“.¹

Pasaulis turi susivienyti arba žūti, skelbia Bahá’u’lláh. Pasaulis jau yra vieningas dvasia, nors tos tiesos ir nesupranta. Vienin239gas turi tapti ne tik dvasinis pradas, bet ir jo išorinis pasireiškimas. Žmonės turi įgyti bendrą visam pasauliui sąžinę ir gyventi vadovaudamiesi ja.

Medicinos ir kitų mokslo sričių atradimai, kuriuos padarė įvairių tautų atstovai, turi tarnauti visiems žmonių giminės nariams. Nuo pat gimimo ir iki mirties mus supa tai, ką sukūrė dvasios jėga tų žmonių, kurių mąstymo niekad nevaržė tautinės priklausomybės arba sienų kategorijos, maldaknygių ypatybės ar odos pigmentacija. Šitie žmonės visada rodė atsidavimą aukštiems idealams tarnauti visos žmonijos gerovei.

Bahá’u’lláh Mokymas skelbia:

„Visa, kas veikia vieną iš žmogaus sūnų, veikia ir visą žmoniją. Visa, kas vyksta vienoje pasaulio dalyje, labai paveikia kitos dalies žmonių reikalus, nes visi žmonės — vienos didelės žmonių šeimos nariai“.

Beveik prieš šimtą metų Bahá’u’lláh rašė:

„Žemė, toji dulkių sauja — viena šalis, tebūnie ji vienybėje… Gręžkitės, kad siektumėte gerovės ir taikos visiems žmonių sūnums… Kreipkite savo protus ir valią Žemės tautoms ir gentims šviesti, kad taptų įmanoma visus juos skiriančius prieštaravimus… nutrinti nuo Žemės veido… Jūs gyvenate viename pasaulyje ir esate sutverti vienos Valios pasireiškimu. Palaimintas tas, kuris gyvena su visais žmonėmis didžiausio gerumo ir meilės dvasioje“.²

Kiekvienas planas, kuriame nenumatyta vietos Visagaliui Viešpačiui, neturi ateities, nors ir koks nuostabus jis atrodytų vykdymo pradžioje. Bet koks planas, sudarytas neatsižvelgiant į visų tautų, rasių, klasių ir religijų interesus, pasmerktas žlugti jau iš pat pradžių. Ant visų viena nusileidžia naktis ir visus apdovanoja vėsa, ir viena Saulė apšviečia visą žmoniją ir teikia jai gaivinančią šilumą. Ir netgi viską naikinanti ir griaunanti jėga, buvusi ilgai uždaryta atome ir dabar išleista laisvėn, jėga, laikanti visą pasaulį tokioje baimėje, tapo realybe ne dėl vienos kokios grupės žmonių pastangų. Ji nėra kurios nors vienos tautos, rasės, religijos ar klasės dar240bo vaisius. Štai tie, kurie padėjo jai pasireikšti:

1. Mendelejevas, rusas, sudarė periodinę elementų lentelę.

2. Thomsonas, anglas, sukūrė elektronų teoriją.

3. Reliatyvumo teorijos autorius — Einsteinas iš Vokietijos.

4. Radžio radioaktyvumą atrado Marija Curie, lenkė.

5. Rutherfordas iš Naujosios Zelandijos, eksperimentuodamas su radžiu, aptiko atomo branduolį.

6. Italas Fermi pirmasis suskaldė uraną.

7. Mezono teoriją sukūrė Yukawa, japonas.

8. Barį iš urano pirmasis išskyrė Hahnas, vokietis.

9. Atomo sandaros analizę pateikė Nielsas Bohras, danas.

10. Andersonas iš JAV atrado pozitroną.

11. Chadwickas iš Didžiosios Britanijos atrado neutroną.

12. Meitner, austrei, pavyko suskaldyti atomą.

Ir taip toliau, ir taip toliau, ir taip toliau — vėliau buvo Los Alamos, Hirosima, Nagasaki, Bikini, Sibiras, palydovas, Vanguard, Jupiteris, raketos į Mėnulį, raketos, skriejančios aplink Saulę, — ir ad infinitum^*. Šitoji jėga tapo realybe ne dėka vieno kieno nors, ne vieno kokio nors žmogaus, ne dėka kokios konkrečios tautos ar nacijos proto. Bet dabar ji egzistuoja!

Mokslas mūsų rankose tapo panašus į šiltą vašką, iš kurio mes galime nulipdyti ką tik norime — puikų gaminį arba mirties įrankį.

Kur gi mums ieškoti saugumo? Arba mes kreipsimės į Dievą ir mūsų ketinimai bus dvasingi ir dori, ir mūsų širdys bus santarvėje su protu, arba mus ištiks nelaimė. Nepakanka, kad tiesą supranta atskiri žmonės: atsiliepti turi visa žmonija. Antraip mūsų laukia visiškas nuopolis.

Ne pamokslininkas, ne valstybės veikėjas, ne švietėjas, o karo generolas MacArthuras, kreipdamasis per radiją į visą pasaulį iš karinio laivo „Missouri“ tuoj pat po Antrojo pasaulinio karo pabaigos, perspėjo: „Mes išnaudojome paskutinę savo galimybę. Viena, kas dabar gali išgelbėti žmoniją — tai dvasinis atgimimas“.

241

Visur, kur tik buvo televizorių, kino ekranų ar radijo imtuvų, žmones užklupo žinia apie keliantį siaubą grybo pavidalo debesį, kurį lanksti žurnalistų plunksna pavadino „siaubo musmire“, ir jie išgirdo atominio sprogimo garsą. Nėra Žemėje vietos, kur jaustumeis ramus ir galėtum negalvoti, kad galbūt šią minutę, kai jūs skaitote šias eilutes, iš kažkur skrieja raketa, kad vienu ugnies gūsiu paverstų mūsų viltis karštais pelenais.

1954 metų pavasarį į Bikini atolą, Namu, buvo numesta vandenilinė bomba. Dabar tai visi pamiršo. Ir tik pamanykit — žmogus, tas Dievo kūrinys, liko nepatenkintas bombos griaunamąja jėga. Štai žinios apie ją:

1. Viena tokia bomba yra ekvivalentiška 12-14 milijonų trinitritoluolo tonų.

2. Viena tokia bomba atstoja visą bombų kiekį, numestą per Antrąjį pasaulinį karą.

3. Sprogimo aukštis siekė 10 tūkstančių pėdų — beveik 20 mylių (maždaug 32 km ir 187 m).

4. Po sprogimo susidaręs nuodingas debesis užgulė daugiau kaip 100 mylių (160 km 934 m) rajoną.

5. Numesta į taikinį, toji bomba gali iš karto sunaikinti 35 ¹ milijonus žmonių, o tai du kartus daugiau nei žuvo žmonių per abu pastaruosius pasaulinius karus.

Dabar jau šitoji bomba „paseno“. Tolimojo veikimo reaktyviniai bombonešiai arba tarpžemyninės raketos greitai galės pataikyti į tikslą kažkuo dar pražūtingesniu. Kaip „mirties pirštai“, raketos tyliai laukia savo starto aikštelėse. Kas žino, kokiems miestams jos skirtos, į kieno gimtąsias vietas jos nutaikytos ir kieno klaida ar baimė paleis jas? Ir niekas tada nebeturės laiko paklausti savęs: ar ne apie šią dieną kalbama Biblijoje, dieną, kai „jis ateis kaip vagis naktį“ ir „ugnies lietus pasipils iš dangaus“?

Dar iki 1844 metų poetas rašė:

„Ateis diena, akis pakėlęs pamatysi,

242

Žiaurių grumtynių danguje ilgiausią mūšį.

Kada senoliai kaimo nusigandę,

Be žado žvelgs į stebuklingų paukščių būrį“.

Tie „paukščiai“ jau skraidė virš miestų, keldami siaubą ir tamsą, sirenų kauksmą ir vertė žmones slėptis kaip skruzdėles po žeme. Bet šį kartą slėptis nebebus kur. Dar niekad tie paukščiai nesėjo tokio naikinimo, kokį išpranašavo Kristus ir Zacharijas, kai „vienas bus paimtas, o kitas paliktas“.

Beveik prieš šimtą metų žinomas judaistikos mokslininkas Albertas Barnesas priėjo prie išvados, kad Danieliaus knygos 9 skyriaus pranašystę apie baisiąsias „paskutines dienas“ tiksliau būtų versti:

„Išsiskleidė kažkas panašaus į paukščio sparnus, kas liejo sunaikinimo pabaisą tarsi uraganą ant žmonių“.

Argi tie į kiaušinius panašūs geležiukai nėra „akmenų kruša“, kuri pažadėta kitoje Raštų knygoje?

Argi radiolokatoriai miesto, kuriame jūs gyvenate, jau neieško to paukščio šešėlio savo ekranuose? Argi nesistengia pasiklausymo įrenginiai sugauti to paukščio sparnų švilpesio?

1950 metais interviu per televiziją Albertas Einsteinas perspėjo visą pasaulį:

„JAV ir Rusijos isteriškos lenktynės, kuri pirmiau atskleis vandenilinės bombos paslaptį, gali sunaikinti tokį mūsų pasaulį, kokį mes jį pažįstame. Juk dėl to gali būti užnuodyta Žemės atmosfera“.

Šie žodžiai yra lyg atgarsis tų, kuriuos ištarė Bahá’u’lláh beveik prieš šimtą metų:

„Nepaprastas, galingas ginklas slypi žemėje. Jo galia tokia, kad gali pakeisti atmosferą… o jo išplatinimas sukels sunaikinimą“³.

1912 metais Paryžiuje ‘Abdu’l-Bahá, Bahá’u’lláh sūnus, keliavęs po Vakarų šalis, kad žadintų pasaulį išklausyti Savo Tėvo Žinią, priverstų žmoniją susimąstyti, minėjo tą Bahá’u’lláh įspėjimą. 243Galiausiai ‘Abdu’l-Bahá leido suprasti, kad ta jėga nebus panaudota didžiajame 1914-1918 metų kare. Jis išpranašavo, kad Pirmasis pasaulinis karas nebus paskutinis, bet, nelaimei, kils dar didesnis ir siaubingesnis konfliktas. Žmoniją, sakė Jis, vis dar valdo neapykanta, o ne meilė. Ji ir toliau atsisako klausyti Bahá’u’lláh patarimų, patarimų, kurie ir tegali ją išgelbėti. 1912 metais Jis pakartojo Bahá’u’lláh žodžius:

„Galinga jėga slypi žemėje. Maldaukite Dievą, kad ji nebūtų atrasta, iki žmonija neištobulins savo dvasios taip, kad galėtų panaudoti ją žmogaus gerovei, o ne griovimui. Ji gali užnuodyti Žemės atmosferą. Jos liepsna gali praryti ištisus miestus“.⁴

Šie pastarieji žodžiai pakartoja Bahá’u’lláh posakius, kuriais Jis perspėjo žmoniją savo raštuose:

„Jeigu civilizacija nukryps į kraštutinumus, gali paaiškėti, kad ji sugeba padaryti tiek bloga, kiek ji darė gera, kol buvo apribota susilaikymo… jos liepsna praris miestus…“⁵

Neaišku, ar tai buvo likimo ironija, ar Viešpaties įspėjimas, bet ‘Abdu’l-Bahá tuos žodžius apie „jėgą, galinčią užnuodyti atmosferą“ ištarė vikontui Arawakai, Japonijos pasiuntiniui, žmogui iš tos šalies, kurioje buvo susprogdinta pirmoji atominė bomba to „ateisiančio, daug didesnio ir siaubingesnio karo“ metu!

Dabar Antrasis pasaulinis karas jau praeitis. Ar kreipsis visa žmonija į Dievą, kad būtų išvengta trečiojo? Neskubėdamos posėdžiauja aukščiausio lygio konferencijos, o tuo metu nuo surinkimo konvejerių nuimamos raketų dalys. Kiekvienai raketai, skirtai kosmoso tyrinėjimams, tenka tuzinas tokių, kurių pagrindinė dalis kol kas dar nepripildyta, bet tikslai jau numatyti.

Nejaugi galima ir toliau neteisingai aiškinti žodžių „Jis (Kristus — aut.) ateis kaip vagis naktį“ prasmę? Nejaugi galima ir toliau nekreipti dėmesio į socialinę Jono Krikštytojo žodžių prasmę: „Atsiverskite, nes prisiartino Dangaus Karalystė“? Nejaugi nebėra „akių, kad matytų“ ir „ausų, kad girdėtų“?

244

Izaijas pranašavo:

„Tą dieną Viešpats lankys dangaus kariuomenę aukštybėje ir žemės karalius žemėje“.⁶

„… visos rankos tirpsta ir kiekviena žmogaus širdis alpsta“.⁷

Čia jau kalbama nebe apie tolimą ateitį. Tai jau šalia. Izaijas sako:

„Be to, aš sukrėsiu dangų, ir žemė pajudės iš savo vietos… ir žemės pamatai drebės… todėl eis iš proto tie, kurie ją įgyvena, ir beliks maža žmonių… Žemė svyruote svyruos kaip girtas…“⁸

Nelabai viliojanti perspektyva. Atominė energija gali miestą ir apšviesti, ir paversti jį dulkėmis. Viskas priklauso nuo dorovinės sąmonės tų, kurie tą energiją valdo.