KITI DIEVO PASAULIAI

Svarbiausias dalykas kiekviename žmoguje — siela.

Bahá’u’lláh moko, kad siela yra nemirtinga. Ji gyvena tol, kol tęsiasi Dievo viešpatavimas, todėl ir yra amžina. Bahá’u’lláh pasakyta:

„Sužinok tai iš tiesos, kad siela, atsiskyrusi nuo kūno, toliau sieks tobulybės, kol pasieks Viešpaties akivaizdą būdama tokia, kurios amžių ir šimtmečių bėgsmas nebeįstengs pakeisti. Ir taip bus tol, kol bus Viešpaties karalystė… Mano plunksna apmiršta, kai bando tinkamai aprašyti šitos aukščiausiosios būsenos didybę ir šlovę“.¹

218

Nesuskaitomi evoliucijos amžiai siekia galutinio tikslo — sukurti tokią esybę, kuri pajėgtų atspindėti „Dievo atvaizdą ir panašumą“.

Kūrybos vainikas yra ne fiziškai tobulos esybės, kurios viršūnė tapo žmogus, raida. Tikrasis kūrybos vainikas — ištobulinti „dvasios“ kelią. Žmogus pats savaime reiškia fizinės evoliucijos pabaigą ir dvasinės evoliucijos pradžią. Smulkiau apie tai pasakojama knygoje „Nuostabos vynas“.

Kai atsirado fiziškai tobulas kūrinys, žmogus, pasirodė, kad jis gali tapti „dvasios“ vedliu. Jis tapo pirmąja esybe, kuri suvokia ir save patį, ir Viešpatį. Apie šitą tikrąją evoliucijos reikšmę Bahá’u’lláh taip rašė:

„Sukūręs pasaulį ir visa, kas jame gyvena ir egzistuoja, Jis Savo laisvos ir karališkos Valios veikimu nutarė dovanoti žmogui unikalų ir tik jam būdingą sugebėjimą pažinti ir pamilti Jį — sugebėjimą, kurį reikėtų traktuoti kaip visos kūrinijos varomąją jėgą ir pagrindinę paskirtį“.²

Žmogaus kūnas tapo ta šventove, kurioje vystėsi „dvasia“, arba siela. Kūnas tapo žibintu, o siela — to žibinto šviesa. Žmogaus sielai buvo suteikta galimybė vystytis fiziškai tobuliausioje iš visų kūrinių formoje — žmogaus kūne, bet ji neišnyksta mirus kūnui, lygiai taip, kaip neišnyksta saulė, kai sudūžta ją atspindėjęs veidrodis.

Tas svarbiausiasis žmogaus gyvybės veiksnys, sielos nemirtingumas, drauge su „pasirinkimo laisve“ yra pats veržliausias dorovės ir tvarkos šaltinis pasaulyje. Tai visos dorovės pamatas.

Kiekviename žmoguje įdiegtas nenumalšinamas troškimas kažko svarbesnio nei fizinis gyvenimas. Jis instinktyviai siekia tokio gyvenimo, kuriame jis galėtų laisvai rinktis savo kelią. Šitas nenumalšinamas vidinis dvasinio gyvenimo potroškis yra toks stiprus, kad per visus amžius jis nuolat pasireikšdavo ir paneigdavo tokius materialistinius mokymus, kurie stengdavosi atimti iš žmogaus tą vidinį įsitikinimą.

219

Leucippus ir Democritus įsteigė „atomistų“ mokyklą, kurioje plėtojo mechanistinę koncepciją, skelbiančią, kad „tik atomai ir vakuumas yra realūs!“ Bet jau Socratesas ir Plato suteikė naują kryptį graikų filosofijai, ir gana ilgą laiką jau ne atomas, o protas buvo laikomas „Pagrindiniu kosmoso veiksniu“.

Paskesniaisiais amžiais ėmė klestėti mechanistinis determinizmas, ir iš žmogaus vėl buvo atimta galimybė pačiam „pasirinkti“. Mokslas, priešindamasis siaubingai ortodoksiškiems „nieko nematančių“ bažnyčios hierarchų mokymams, vėl įgijo tokią fatalizmo formą, kad nebeliko vietos laisvam sielos valios pasireiškimui. Šįkart atrodė, kad „pasirinkimas“ bus sunaikintas visiems laikams.

Bet štai, praeito amžiaus viduryje nauja dvasia netikėtai užvaldė visą mokslo pasaulį. Senoji Newtono „klasikinė fizika“ užleido vietą branduolinei fizikai. Determinizmą pakeitė indeterminizmas. Eksperimentiniai elektrono elgesio tyrimai atvedė prie naujo „neapibrėžtumo“ principo.

Fatalizmas ir materializmas buvo įvaryti į kampą. Jie, anot vieno mokslininko pasakymo, „pralaimėjo“. Kaip džiugu matyti tam, kuris nuoširdžiai trokšta surasti tiesą, kad mūsų dienomis tikras mokslas ir tikra religija pagaliau gali žengti koja kojon ir kad pamažu visos mokslo ir eksperimentų galimybės pradeda padėti žmogui dvasiškai artėti prie Viešpaties. „Mokslas tapo religijos sąjungininke“, — rašė Deanas Inge’as.

Bahá’u’lláh kvietė sekėjus pasitikėti savo vidiniu balsu, kuris kalba žmogui, kad jo siela nemirtinga. Visos gyvybinės jėgos — ir dvasinės, ir materialiosios, tikino Jis Savo mokinius, anksčiau ar vėliau patvirtins tą nenuginčijamą tiesą.

Daugelis didžių šiuolaikinių mokslininkų, remdamiesi savo pačių tyrimais, patvirtina šią tiesą. Jie pažymi, kad „materija“ nesunaikinama. Ji ne „miršta“, o pereina į naują būvį. Ji taip pat, tam tikra prasme, nemirtinga; ir todėl, kaip gali „dvasia“, arba siela, — kažkas nematerialaus — būti mirtinga?

Mūsų epochoje, branduolinės fizikos epochoje, senamadiški atrodo kaip tik netikintieji, abejojantieji, ateistai. Tiesos ir gyvybės srautas teka pro šalį tų, visko mačiusių, gyvenimo patirties 220išmankštintų skeptikų. Jie pavirto „tuščiu krantu, kur nė prieplaukos, nė švyturio nėra“.

Garsus biologas C.C. Hurstas rašo: „Naujausi genetikos tyrinėjimai veda mus prie neišvengiamos išvados, kad gyvi genai praktiškai yra nemirtingi“.³

O štai A.H. Comptono, Nobelio fizikos premijos laureato, žodžiai: „… bus teisinga, jeigu pažymėsime, kad mokslas neturi įtikinamų priežasčių manyti, kad tai, kas svarbiausia žmoguje, gali būti palaidota drauge su juo“.⁴

Jis taip pat tvirtino: „Šnekant biologų kalba, gyvybė, glūdinti ar obuolio sėkloje, ar žmogaus gemalo ląstelėje, savo esme yra begalinė ir amžina… Argi tokiu atveju nebūtų logiška sakyti, kad sąmonės, proto ar sielos begalinumas išplaukia iš to nemirtingumo, kuris būdingas gemalo ląstelei?“⁵

Bahá’u’lláh rašė:

„Visi Dievo Pranašai ir Pasiuntiniai buvo atsiųsti į Žemę turėdami vieną tikslą — išvesti žmoniją į tiesų Teisybės Kelią. Visų Apreiškimų tikslas buvo išmokyti žmones, kad jie savo mirties valandą galėtų visiškai švarūs, šventi ir visko atsižadėję pakilti prie Aukščiausiojo sosto“.⁶

Kristus mokė kiekvieną Savo mokinį:

„… teima savo kryžių ir teseka manimi. …O kokia gi žmogui nauda laimėti visą pasaulį, bet pakenkti savo gyvybei?!“⁷

Kad išgelbėtum savo sielą, kalbėjo jiems Jėzus, reikia patikėti Juo, Kristumi. Jeigu jie bus tyros širdies ir ištikimi, Jis didžiuosis jais, bet jei jie pasirodys esą neištikimi ir gėdysis Jo mokslo, tai ir Jis, Kristus, gėdysis jų tą dieną, kai ateis „savo Tėvo šlovėje“.

Mokiniai paklausė Jėzaus:

„Tai kas galės būti išgelbėtas?“

221

Atsakymas buvo toks:

„Iš tiesų sakau jums: pasaulio atgimime, kai Žmogaus Sūnus sėdės savo šlovės soste, jūs, mano sekėjai,… paveldės amžinąjį gyvenimą“.⁸

Vėliau Kristus priminė, kad reikia turėti dvasinį regėjimą, kad matytum, nes daugelį tų, kurie dabar turi valdžią, bet netiki, pakeis paprasti žmonės, bet tikintys. Jis perspėja:

„Tačiau daugelis pirmų bus paskutiniai ir daugelis paskutinių — pirmi“.⁹

Bahá’u’lláh Mokymas skelbia mums, kad įtikėti Dievo Pasiuntinį, kada Jis ateina, — reiškia gyventi, o netikėti — lygu mirti.

Viskas gyvena — pradedant akmeniu ir baigiant žmogumi. Mineralų, augalų, gyvūnų ir žmonių karalijos — visos pilnos gyvybės. Nuostabi akmens atomų gyvybės forma; apie centre esantį protoną juda ir sukasi elektronai, tačiau akmuo negyvas, lyginant jo gyvybę su žmogaus. Toks bus skirtumas tarp tikinčiojo ir netikinčiojo ateisiančiame pasaulyje. Nors visos sielos yra nemirtingos ir gyvena amžinai, skirtumai tarp tų būsenų, kurias joms teks patirti, gali būti tokie dideli kaip tarp žmogaus ir akmens. Tikintysis yra užkopęs į dvasinio gyvenimo viršūnę, ir jis yra gyvas. Netikintis, net jeigu jis ir gyvas, yra tarsi mirties būsenoje, kurią galima palyginti su akmens gyvybe.

Apie sielą Bahá’u’lláh yra taip rašęs:

„Ji pirmoji iš visos kūrinijos paskelbė savo Kūrėjo viršenybę, pirmoji atpažino Jo didybę, pirmoji prisišliejo prie Jo tiesos ir pirmoji Jam nusilenkė. Jeigu siela bus ištikima Dievui, tai atspindės Jo Šviesą ir būtinai grįš pas Jį“.¹⁰

Ir šitai — vaisius nuo Bahá’u’lláh medžio.