KEISTA „TAIP IR NEĮVYKUSIO ATĖJIMO BYLA“

Greitai aš išsiaiškinau, kad 1844 metai Biblijos tyrinėtojų apskaičiavimuose buvo minimi daug dažniau negu kurie nors kiti. Daugelis tų Šventraščio tyrinėtojų, dirbdami nepriklausomai vie15nas nuo kito įvairiuose kontinentuose, priėjo vienodos išvados dėl Kristaus sugrįžimo laiko.

Tai laikotarpis nuo 1843 iki 1845 metų.

Wolffas Azijoje, Edwardas Irvingas Anglijoje, Masonas Škotijoje, Davisas Pietų Karolinoje, Williamas Milleris Pensilvanijoje, Leonardas Kelberis Vokietijoje ir daugelis kitų mokslininkų įvairiose pasaulio dalyse iš tikrųjų manė, kad tai tikrai „laikų pabaiga“¹.

Jiems nepavyko sutarti dėl tikslios datos, nes pranašystes jie aiškinosi kiekvienas savaip. Bet vis dėlto štai ką jie sako: „…Amerikoje, Europoje ir Azijoje padaryta nemaža tvirtų ir nedviprasmiškų pareiškimų, kad pranašų duotas laikas žmonijai baigiasi 1844 metais“².

Edgaras Allanas Poe 1845 metais lankė 157 paskaitų kursą, kurį skaitė Andrew Jacksonas Davisas Niujorke. Lektorius skelbė, kad netoli ta diena, kai turistinių agentūrų reklaminiai prospektai kvies į kelionę „Per visą Ameriką į Kaliforniją per keturias dienas“. Deivisas numatė, kokiu greičiu bus keliaujama oru. Jis nepavargdamas skelbė ateinant naują erą, kai materialinės gerovės karalystė taps laipteliu į dvasinę karalystę. Jis sakė: „Šlovingas laikotarpis ateina žmonijai… Pamilkite naują laikotarpį“³.

1831 metais pranešimus apie Kristaus grįžimą pradėjo skaityti Williamas Milleris. Jis kalbėjo, kad negali nieko sau padaryti, nes balsas iš dangaus neduoda jam ramybės sakydamas: „Eik ir skelbk pasauliui“. 1832 metais jis rašė: „Liudijimų apie tai ateina iš visur… Štai ateina Gelbėtojas!“⁴

Formanas savo knygoje „Pranašysčių istorija“ rašė: „Religinio aktyvumo priežasčių tuo metu buvo galima sutikti kiekviename žingsnyje, ir plito jos visur“⁵. Jis pažymi, kad Emersoną, aplankiusį suvažiavimą, skirtą Pasaulinei religijos reformai, nustebino 16dalyvių įvairovė. Jo žodžiais tariant, ten buvo „… abiejų lyčių pamišėlių, barzdočių, baptistų — „pateptųjų“?, agltonų(?), „atsiskyrėlių“, „užtarėjų“, žemininkų, Septintosios sekmininkų, kvakerių, abolicionistų, kalvinistų, unitų ir filosofų“⁶.

Nenuostabu, kad Clara Endicott Sears parašė savo knygai paantraštę — „Keistas pasaulinės istorijos laikotarpis“.

Prieš pat 1844 metus anglų šventikas Mourantas Brockas padarė pareiškimą: „Ne tik Didžiojoje Britanijoje laukiama Gelbėtojo ir keliamas balsas, norint perspėti apie tai, bet ir Amerikoje, Indijoje ir kontinentinėje Europoje. Amerikoje apie tris šimtus šventikų skelbia Karalystės Evangeliją, o Anglijoje — apie septynis šimtus“⁷.

Man pasidarė aišku, jeigu jau tik dviejose šalyse daugiau kaip tūkstantis šventikų skelbia greitą Kristaus sugrįžimą, vadinasi, Taip ir neįvykusio atėjimo bylą verta toliau tyrinėti.

W.A. Spiceris knygoje „Dabartiniai laikai pranašysčių fone“ pastebėjo:

„Visur Rašto tyrinėtojai prieina prie išvados, kad dviejų tūkstančių trijų šimtų metų laikotarpis, kurį skyrė žmonijai pranašas Danielius (8:14), baigiasi, apie tai kalbama 9 Danieliaus knygoje; ir žiūri į 1844 metus, kaip į Paskutinio teismo dieną“.

Kalbėdamas apie to fakto, kad visos pranašystės nurodo 1844 metus, unikalumą Spiceris rašė:

„Europoje — Olandijoje, Vokietijoje, Rusijoje ir Skandinavijos šalyse — pasirodė Dievo liudytojų. Josephas Wolffas, misionierius iš Levanto, ateinant Paskutiniojo teismo dieną skelbė Graikijoje, Palestinoje, Turkijoje, Afganistane ir kitose šalyse“.

Taigi „atėjimo karštinė“ pasiekė epogėjų 1844 metais. Aš norėjau išsiaiškinti, kodėl kaip tik tais metais. Kas vedė visus tuos žmones prie tos vienintelės datos?

Ir aš suradau atsakymą į šį klausimą. Šita data buvo pasirinkta kaip tik dėl trijų konkrečių, paties Kristaus duotų pažadų savo 17Mokiniams. Jis davė tuos tris pažadus sakydamas, kad kai jie išsipildys, Jis (Kristus) grįš į Žemę. Štai tie pažadai:

1. Jo Evangelija bus skelbiama visoje žemėje.

2. Praeis pagonių laikai, ir žydai grįš į Izraelį (Palestiną).

3. Visa žmonija pamatys „sunaikinimo pabaisą“, apie kurią kalbėjo pranašas Danielius.

Todėl kitas žingsnis, kurį aš privalėjau žengti, buvo ištirti kiekvieną tų pažadų iš eilės ir pažiūrėti, kuo visa tai baigėsi.

Mano planas buvo paprastas. Man reikėjo:

1. Rasti kiekvieną Kristaus pažadą Rašte;

2. Nustatyti, ką tiksliai Kristus žadėjo Savo mokiniams;

3. Išsiaiškinti, ar tikrai išsipildė tie pažadai;

4. Jeigu jie išsipildė, tai kada ir kaip.

Ir štai prieš mane ne tik teoriniai samprotavimai, bet ir šis tas konkretaus.

Daugiau teorija man nebuvo reikalinga: čia buvo apie ką pagalvoti.