BALTOJO AKMENS PASLAPTIS

Kai paieškų skyrius pradeda ieškoti dingusio žmogaus, jis naudojasi daugybe pagrindinių duomenų apie jį, ir tai padeda nustatyti paieškos kryptį. Agentai žino dingusiojo vardą ir paskutinę gyvenamąją vietą, jo smulkias ir dokumentais patvirtinamas žymes. Jie turi galimybę pakalbėti su giminaičiais.

Mano užduotis buvo kur kas sunkesnė. Aš pradėjau savo paieškas praėjus daugiau kaip šimtui metų nuo mane dominančio įvykio. Aš neturėjau nė dingusio Mesijo asmenybės aprašymo, nė kokių nors nuorodų.

38

Darbą dar labiau sunkino tai, kad aš turėjau įveikti prieštaringų pranašavimų labirintą. Daugelis jų nurodė 1844 metus, bet kai Kristus nenusileido debesyse, kaip buvo laukiama, tuos pranašavimus imta taikyti prie įvykių, kurie tikrai įvyko — prie abiejų pasaulinių karų, prie didžiosios depresijos, taip pat ir prie galinčio įvykti ateityje dar didesnio konflikto.

Daugelyje Žemės rajonų su neblėstančia viltimi tebelaukė Mesijo atėjimo, tik man pasidarė aišku, kad pažinti Jį bus nežmoniškai sunku, kadangi Europoje laukė baltojo Mesijo, Afrikoje — juodojo, Tolimuosiuose Rytuose — geltonojo, Amerikos indėnai laukė raudonodžio, o Okeanijos salose — rudaodžio.

Ta mano užduotis dar pasunkėjo keleriopai, kai išsiaiškinau, kad vakarų pasaulis tikisi pamatyti Mesiją krikščionį, Izraelis — judėją, Kinija — budistą, Indijoje tikima, kad jis bus induistas, o Arabų pasaulyje — musulmonas, parsai mano, kad jis bus Zoroastros pasekėjas.

Aš atgavau ryžtą, kai mano dėmesį patraukė viena papildoma informacija, nors joje nebuvo pasakytas Mesijo vardas, užtat aiškiai buvo pasakyta, kokiu vardu Jis nesivadins.

Betgi aš — seklys, tiriantis Taip ir neįvykusio atėjimo bylą, ir ne mano reikalas leistis į atsiskleidžiančias painias teorijas. Vadovautis reikia kažkuo vienu, būtent — kas gi atsitiko 1844 metais? Buvo Mesijas, ar ne?

Todėl aš labai apsidžiaugiau, kai aptikau, kad jeigu 1844 metais Mesijas ir atėjo, tai Jo vardas nebuvo nei Kristus, nei Mozė, nei Krišna, nei Zoroastra, nei Buda, nei Mahometas, ir iš viso nė vienas anksčiau žinomas vardas.

Kristus Pats įspėjo, apie tai kalbama ir Evangelijoje pagal Matą, ir Evangelijoje pagal Luką tuose skyriuose, kai Jis duoda tris pažadus dėl Savo atėjimo 1844 metais, kad reikia saugotis netikrų pranašų, kurie dengsis Jo, Kristaus, vardu.

Vadinasi, aš turiu ieškoti žmogaus, vadinamo kitu vardu. Jis tikriausiai skleis tą pačią Kristaus dvasią, bet vardas Jo bus, be abejo, kitas — arba aš labai klystu manydamas gerai suprantąs pranašystes.

39

Pirmą kartą apie tai užsimena pranašas Izaijas:

„…tu būsi vadinamas nauju vardu…“¹

Taigi aišku, kad jei Mesijas turės kitą vardą, tai ir Jo sekėjai vadinsis tuo kitu vardu. Tai reiškė, kad aš jų nerasiu tarp 1844 metų krikščionių, judėjų ar musulmonų.

Reikia manyti, bus tas pat, kaip ir pirmojo Kristaus atėjimo laikais. Jo sekėjus tada pavadino nauju vardu — krikščionimis, Kristaus sekėjais. Jų nevadino judėjais, nors apie Jo atėjimą buvo išpranašauta Šventojoje judėjų knygoje ir kaip tik tie, kurie laikėsi tos Knygos kanonų, taip labai laukė Jo atėjimo.

Izaijas nedviprasmiškai pažadėjo, kad laikų pabaigos Mesijo sekėjai bus vadinami kitu vardu:

„… ir vadins savo tarnus kitu vardu…“²

Kad Izaijas kalba apie laikų pabaigą, o ne apie Kristaus pirmojo atėjimo laikus, patvirtina Naujojo Testamento Apreiškimo knyga, kur naujas vardas dar kartą pažadėtas Kristaus sekėjams po Jo sugrįžimo:

„… nugalėtojui aš duosiu paslėptos manos ir baltą akmenėlį, o ant akmenėlio bus įrašytas naujas vardas, kurio niekas nežino, tiktai gavėjas“.³

Toliau skaitydamas minėtą Izaijo knygos skyrių, įsitikinau, kad jame kalbama kaip tik apie tą paskutinę „vienos kaimenės ir vieno piemens“ dieną. Izaijas pranašauja, kad judėjų laukia suklestėjimas Izraelyje ir Jeruzalėje ir kad jų sūnūs ir dukterys džiūgaus savo žemėje. Mes žinome, kad judėjų sugrįžimas prasidėjo tik 1844 metais pasirašius Religinės tolerancijos ediktą. Izaijas žada ne tik naują vardą, bet ir pranašauja, kad:

„Jie bus vadinami šventa tauta, Viešpaties atpirktieji…“⁴

Naujajame Testamente taip pat sakoma, kad „niekas nežino (to naujojo vardo — Aut.), tik tas, kuris jį gauna“. Vadinasi, priim40ti naująjį vardą antrojo Kristaus atėjimo metu bus nė kiek nelengviau kaip ir per pirmąjį Jo atėjimą. Tik nedidelė grupelė tų, kas teisingai suprato pranašystes ir įtikėjo Mesiją per pirmąjį Jo atėjimą, priėmė Jėzaus iš Nazareto vardą, kaip Kristaus, Pateptojo, vardą, ir praėjo daug amžių, kol žodis „krikščionis“ tapo visiems įprastas. Jo antrojo atėjimo metu, be abejonės, bus taip pat. Tik viename Apreiškimo knygos skyriuje randame:

1. „… ir užrašysiu ant jo savo Dievo vardą…“⁵;

2. „… išpažinsiu jo vardą savo Tėvo akivaizdoje…“⁶;

3. „… ir jo vardo neištrinsiu iš gyvenimo knygos…“⁷;

4. „… taip kalba Šventasis, Tiesakalbis, turintis Dovydo raktą,— tas, kuris atrakina, ir niekas negali užrakinti… Štai aš atvėriau prieš tave duris, ir niekas nebegali jų užrakinti; tu… neatsižadėjai mano vardo…“⁸;

5. „Kas turi ausis, teklauso…“⁹

Tie žodžiai — tai pažadas, kad savo sugrįžimo dieną Kristus ir bus tas „Šventasis, Tiesakalbis“ Mesijas, kad kaip tik jis turės „raktą“, kad kaip tik Jis „atvers duris“ tiems, kas turi „ausis, kad girdėtų“, tiems, kas neišsižadės Jo naujojo vardo.

Tad aš ir nusprendžiau pažvelgti pro tas „atvertas duris“.