TURTUOLIAI, KURIE YRA SKURDŽIAI

Naujojo vardo klausimas reikalavo kruopštaus tyrimo. Kristus pats įspėjo, kad ateis nelauktai, neįprastu (nenumatytu) laiku ir kad sunku bus Jį pažinti. Tame skyriuje, kuriame žadamas naujas vardas, Jis sako:

„Budėk… Jeigu nebudėsi, aš ateisiu kaip vagis, ir tu nežinosi, kurią valandą tave užklupsiu“¹.

41

Tame pačiame skyriuje Kristus kreipiasi į tuos, kas rengiasi laikytis Jo senojo vardo atmesdami naująjį:

„… žinau tavo darbus; tave vadina gyvu, o tu esi lavonas“².

Nepasakyčiau, kad man, krikščioniui, buvo maloni „naujojo vardo“ idėja. Dar daugiau, iš pradžių mane dažnai grauždavo sąžinė. Naujojo vardo teorija, nors apie tai aiškiai pasakyta tiek Senajame, tiek ir Naujajame testamente, prieštaravo viskam, ko mane mokė. Ir vis dėlto turiu pripažinti, kad į žodžius „…jeigu nebudėsi, aš ateisiu kaip vagis“ neįmanoma numoti ranka.

Naujojo vardo tyrimai parodė, kad Kristaus pasekėjams nedviprasmiškai siūloma atmesti, Kristui atėjus antrą kartą, viską, ką jie brangino, lygiai taip, kaip jie buvo priversti tai padaryti per pirmąjį Jo atėjimą, jeigu nori pažinti Jį ir priimti Jo naują vardą.

Faktai akivaizdžiai byloja, kad Jo sugrįžimo aplinkybės negali atitikti nė vieno tikėjimo, nė vieno įvaizdžio ar lūkesčio. Kiekvienas žmogus buvo įspėtas, kad tiesos ieškoti jis turi pats, kad būtų su tais, kurie „įveikia“ kliūtis savo kelyje. Kiekvienas turi ieškoti Mesijo savo dvasios akimis. Kristaus sugrįžimo dieną nebepakaks eiti senuoju keliu ir kreiptis į Kristų senuoju Jo vardu, nes tame pačiame skyriuje, kuriame žadamas naujas vardas, taip pat sakoma apie Dievą:

„… ir ištyrei tuos, kurie sakosi esą apaštalai, bet tokie nėra, ir radai juos esant melagius“³.

Toliau Apreiškimo knygoje kalbama apie „Visagalio Dievo didžiąją dieną“. Kristus vėl įspėja:

„Štai aš ateinu kaip vagis…“⁴

Ir čia pat ramina tuos, kurie įgijo vidinį, dvasinį regėjimą:

„… palaimintas, kas budi…“⁵

Dviejuose, vienas paskui kitą einančiuose paskutinės Šventojo Rašto knygos skyriuose aš atradau stulbinantį dalyką. Tuose dvi42ejuose skyriuose daugybę kartų kartojasi įspėjimas žmonijai apie būsiantį antrąjį Kristaus atėjimą ir taip pat kartojamas pamokymas, kad tik įgijus dvasinį regėjimą ir klausą galima bus pamatyti ir išgirsti šitą tiesą. Štai taip — vienas paskui kitą — eina šitie įspėjimai:

1. „… jei neatsiversi,— tai aš ateisiu ir išjudinsiu iš vietos tavo žibintą“.

2. „Kas turi ausis, teklauso…“

3. „… ir aš tau duosiu gyvenimo vainiką“.

4. „Kas turi ausis, teklauso…“

5. „… aš greitai ateisiu…“

6. „Kas turi ausis, teklauso…“

7. „… laikykitės to, ką turite, iki ateisiu“.

8. „Kas turi ausis, teklauso…“

9. „Prabusk…“

10. „Jeigu nebudėsi, aš ateisiu kaip vagis…“

11. „… tu nežinosi, kurią valandą tave užklupsiu“.

12. „Taigi nugalėtojas bus aprengtas baltais drabužiais, … Aš išpažinsiu jo vardą savo Tėvo ir jo angelų akivaizdoje…“

13. „Kas turi ausis, teklauso…“

14. „… tai ir aš tave apsaugosiu nuo išbandymo valandos, kuri ištiks visą pasaulį, kad būtų išmėginti žemės gyventojai“.

15. „Ateisiu netrukus…“

16. „… užrašysiu ant jo… savo naująjį vardą“.

17. „Kas turi ausis, teklauso…“

18. „Žinau tavo darbus, jog nesi nei šaltas, nei karštas…“

19. „… išspjausiu tave iš savo burnos“.

20. „Tu gi sakai: „Aš esu turtingas“… o nežinai, kad esi skurdžius, apgailėtinas, beturtis, aklas ir plikas…“

21. „… būk tad uolus ir atsiversk!“

22. „Štai aš stoviu prie durų ir beldžiu…“

23. „… jei kas išgirs mano balsą ir atvers duris, aš pas jį užeisiu…“

24. „Kas turi ausis, teklauso…“⁶

43

Atrodo, nebelieka jokių abejonių, kad tik „tas, kas turi akis, kad matytų“ ir „tas, kas turi ausis, kad girdėtų“, galės atskleisti tą naująjį vardą, pripažinti jį ir suprasti.

Šitame pranašavimų apie antrąjį Kristaus atėjimą ir įspėjimų, kad sužinoti apie šį įvykį bus galima tik per dvasią, sraute dar kartą žadamas naujas vardas.

Šį kartą kalbama ne tik apie naująjį vardą, bet ir apie naują miestą, naująją Jeruzalę, kuri bus tą Dieną. Tai reiškia, kad viskas, prie ko žmonės buvo įpratę, pasikeis, kaip pasikeitė Jo pirmojo atėjimo metu. Jeigu žmogui nepavyks „įveikti“ savo išankstinės nuomonės, prietarų ir išpilti iš savo taurės „tai, kas buvo“, jam nebus lemta sužinoti naujojo vardo ir sulaukti naujosios dienos.

Jeigu jis sugebės atmesti viską, ką turėjo ir į ką tikėjo anksčiau, Kristus žada jam tokį palaiminimą:

„Nugalėtoją aš padarysiu šulu savo Dievo šventovėje, ir jis nebeišeis laukan; užrašysiu ant jo savo Dievo vardą ir vardą savo Dievo miesto, naujosios Jeruzalės, nužengiančios iš dangaus nuo mano Dievo, ir savo naująjį vardą“.⁷

Kuo toliau žengiu savo paieškose, vis labiau įsitikinu, kad nutvėriau tigrą už uodegos ir jau nebegaliu jo paleisti. Mano susidomėjimas Taip ir neįvykusio atėjimo byla ne tik kad neblėso — priešingai, nuolat stiprėjo.

Bet dabar sudėtingiausia problema tapau aš pats. Reikėjo įveikti nemaža psichologinių barjerų. Reikėjo kažką daryti, kad galėčiau tapti tuo, kuris, Kristaus žodžiais tariant, „nugali“, o man to visai nesinorėjo. Visa ta istorija atrodė užburianti, bet vis dėlto kažkas mano sieloje priešinosi jai. Ypač smarkiai priešinosi viskas, ko ilgus metus mane mokė sekmadienio mokykloje, taip pat ir mokyklos bei namų auklėjimas. Tam tikrą laiką aš vyliausi, kad visi tie ieškojimai taip ir liks tik vaizduotę audrinančia istorija, bet manęs nepaliko ir nuojauta, kad viskas tik prasideda. Kaip užkeikimą nuolat kartojau:

„Kas turi ausis, teklauso“.

44

„Kas turi akis, temato“.

Tiesą sakant, tai nelabai padėjo. Tada aš ėmiau šaipytis iš savo „keblios padėties“, primindamas sau, kad aš — seklys, mėginantis atskleisti šimto metų senumo paslaptį, o ne krikščionis, kuris stengiasi apginti savo tikėjimą.