BRANDUOLINIAI MILŽINAI, DOROVINIAI NEŪŽAUGOS

Mus vadina „branduolinių milžinų ir dorovinių neūžaugų“ rase. Mes siaubingai išsivystėme materialiai ir siaubingai atsilikome doroviškai.

Mes galime sustabdyti vėžio plitimą organizme, išgydyti tuberkuliozę, užkirsti kelią ligoms, skraidyti greičiau už garsą, suskaldyti atomą, užkariauti kosmosą — bet mes nesugebame valdyti savo emocijų.

Mes esame bejėgiai atsidūrę prieš prietarus, kurie skirsto žmones pagal tautybę, odos spalvą, piniginę arba maldaknygę. Mes nesugebame išrasti politinio penicilino, kuris apmalšintų įtarumo ir neapykantos karštinę. Nėra vaistų nuo kyšininkavimo ir korupcijos. Mes nepajėgiam kovoti su abejingumo bacilomis. Mes negalime paskiepyti žmonių nuo pykčio ar išoperuoti jį.

Taigi išeina, kad mes — aukos savo pačių genijaus, kai elgiamės su materija, ir savo pačių kvailumo, kai elgiamės su žmonėmis. Mes iš tikrųjų esame branduoliniai milžinai ir doroviniai neūžaugos.

Technikos raida sumažina mūsų planetą iki teniso kamuoliuko dydžio. Bet kurį kontinentą galima ranka pasiekti. Kai ant žemės krinta šešėlis iš dangaus, niekas negali pasakyti — draugas tai ar priešas. Tauta, kuriai šiais metais ploja pasaulis ir kurią garbina laikraščiai, kitais metais gal bus išjuokta ir nušvilpta.

Į šitą, tapusį tokiu mažu, pasaulį — teatrą žiūri persigandusi žmonija kaip kūdikis iš senos pasakos. Į pasaulinės posėdžių salės duris įsmeigti žvilgsniai, pilni rūpesčio ir baimės: kas išeis iš ten — gražuolė ar pabaisa?

Žmonės visur ėmė klausti patys savęs: argi neužmokėta, ir la232bai brangiai, už visą tą neišmatuojamą gerovę, kuri per vieną akies mirksnį gali būti sunaikinta momentinės užgaidos tų, kurie valdo pasaulį?

Į ką kreiptis žmogui? Ko tikėtis?

Bahá’u’lláh rašė, kad žmogus nėra gyvulys, jis — dvasingoji būtybė. Jeigu jo širdis bus nukreipta į Dievą, į dvasinį pradą, jis iš karto taps ir branduoliniu milžinu, ir dvasios galiūnu, „šiek tiek menkesniu už angelą“. Bet jeigu jo širdis bus atgręžta tik į save patį ir jis sieks tiktai patenkinti materialinius poreikius, jis pavirs doroviniu išsigimėliu, kuris bus panašesnis į gyvulį, o ne į žmogų. Jis taip bus prisirišęs prie kūniškųjų malonumų, kad net nepastebės dvasingumo pasireiškimo. Dar daugiau, jis išjuoks tas apraiškas, sakydamas, kad tai fanatizmas ir praeities atgyvenos, o iš tikrųjų juk jis bus miręs.

Iš viso to, kuo turtingas žmogus, yra tik viena, kas iš tiesų yra kiekvieno lobis, moko Bahá’u’lláh, ir tik to niekas negali atimti iš žmogaus. Tai jo dvasia, jo siela. Bahá’u’lláh pakartoja kadaise pasakytus Kristaus žodžius:

„Nekraukite sau lobių žemėje, kur kandys ir rūdys ėda, kur vagys įsilaužia ir vagia. Verčiau kraukitės lobį danguje, kur nei kandys, nei rūdys neėda, kur vagys neįsilaužia ir nevagia, nes kur tavo lobis, ten ir tavo širdis“.¹

Bet žmogus pasirinko tai, kas „dūla“. Tik paviršutiniškai pažvelgę į mūsų visuomenę, pastebėsime tą karčią tiesą:

1. Kiekvienais metais alkoholiui mes išleidžiame milijardais daugiau nei švietimui;

2. Kiekvienais metais kosmetikai išleidžiame milijardais daugiau nei švietimui;

3. Kiekvienais metais pasilinksminimams išleidžiame milijardais daugiau nei švietimui;

4. Kiekvienais metais įvairiems malonumams taip pat mes išleidžiame milijardais daugiau nei švietimui;

5. Padėvėtų automobilių rinkos prigrūstos aptakių formų ir 233įvairiausių spalvų limuzinų, o tuo metu tūkstančiai žmonių neturi normalaus būsto;

6. Mes leidžiame pinigus neskaičiuodami įvairiems alkoholiniams ir gaiviesiems gėrimams, o daugelis šeimų neišgali nupirkti savo vaikams pieno.

Iki katastrofiškų mastų išaugo savižudybių skaičius, žudomasi ne kasdien, ne kas valandą, o kiekvieną minutę. Žudosi ne pagyvenę, silpni ar bejėgiai. Savižudybės pasaulyje paplito tarp jaunų žmonių, kuriems, atrodytų, dar visas gyvenimas prieš akis. Jie nemato savo ateities, jie neranda kitos išeities. Jie nusivylė tuo, kas „dūla“.

1959 metų gegužy, būdamas Detroite, Mičigano valstijoje, aš žiūrėjau televizijos programą, kurioje buvo pasakojama, kad mūsų klinikos tiesiog perpildytos psichinių ligonių. Psichiatrinės ligoninės irgi perpildytos. Ir jei kam prireikia pagalbos, paprasčiausiai ten nėra vietos. Pacientus tenka išrašyti iš ligoninių neišgydytus. Tokius, dar tebesergančius, juos išleidžia atgal, į tą pasaulį, kuris ir atėmė iš jų pilnavertį gyvenimą.

Kitame pranešime sakoma, kad psichinių ligonių dabar yra daugiau nei visų kitų ligonių. Taip pat pranešama, kad alkoholizmu sergančių skaičius taip sparčiai didėja, kad net pralenkė psichinių susirgimų daugėjimo tempus. Žmonių, kuriuos reikia gydyti nuo alkoholizmo, skaičius viršija visų psichinių ligonių skaičių. Jų tiek daug, kad nebeįmanoma visiems suteikti tinkamą gydymą. Atvežamus į ligonines alkoholikus paprasčiausiai išsiunčia atgal.

Mes tapome žmonėmis, ieškančiais malonumų, o ne tiesos. Reikia gi ieškoti ir vieno, ir kito. Mes privalome įgyti pusiausvyrą, tapti subrendusiomis žmogiškomis būtybėmis, mokančiomis rasti gyvenime ir pasigėrėjimo, ir džiaugsmo, ir įkvėpimo, privalome išmokti gyventi vertingą, turtingą, naudingą ir laimingą gyvenimą, apgaubti savo šeimų meilės ir šilumos.

Mes — civilizacija, kuriai svarbiausia — gauti naudos, o ne užtikrinti gerovę. O privalėtume siekti ir vieno, ir kito. Mes nusigręžėme nuo Dievo, taigi ir nuo savo artimo. Mes Vakaruose mirštame nuo materializmo narkotiko, bet „brukame“ tą narkotiką vi234sam likusiam pasauliui. Mes turbūt jau nebegalime sustoti. Mes jau nebesuprantame tokių paprastų norų ir džiaugsmų, kaip Dievas, gimtieji namai, šeima, meilė ir draugystė su visais aplinkiniais.