„NEREIKĖS NEI SAULĖS...“

„Atėjimo karštinės“ dienomis daugelis Biblijos tyrinėtojų ieškojo Mesijo vardu „Dievo Šlovė“. Aš jau žinojau, kad vardas „Bahá’u’lláh“ reiškia „Dievo Šlovė“. Bet radau dar ir papildomų žinių apie tą vardą. Pranašas Izaijas skelbė tiems Izraelio namų sūnums, kurie liks ištikimi iki galo:

„… ir Viešpaties garbė surinks tave… Bus atstatyta tavyje, kas nuo amžių buvo paversta tyrais…“¹

Ten, kur kadaise žengė Bahá’u’lláh kojos, amžinosios dykumos buvo užstatomos ir puošiamos. O vardas jo reiškia „Dievo Šlovė“.

Izaijas pranašavo:

„Jis ateis kaip Atvaduotojas Sionui…“²

Kitoje eilutėje:

121

„Tai yra mano sandora su jais, sako Viešpats…“³

Ir tuoj pat:

„Kelkis, nušvisk, Jeruzale, nes tavo šviesa ateina ir Viešpaties garbė tau užteka“.⁴

Bahá’u’lláh atėjo į Sioną (Izraelį) iš rytų. Jis parašė ypatingą knygą, kurią pavadino „Sandoros knyga“ ir kurioje jis nusakė savo tikėjimo ateitį per visus laikus. Pasaulinis Jo Tikėjimo Centras įkurtas „Dievo kalno“ papėdėje. Vardas jo reiškia „Dievo Šlovė“.

O dar vienoje vietoje Izaijas sako:

„… štai jūsų Dievas… pats Dievas ateis ir išgelbės jus. Ji želte žels ir džiaugsis, linksmai šūkaudama… jai duota Libano garbė, Karmelio ir Sarono gražumas, jie matys Viešpaties garbę…“⁵

Bahá’u’lláh pastatė savo palapinę Karmelio kalne, nuo jo atsiveria vaizdas į sidabrinį miestą Aką, o už jo ir plyti Sarono slėnis. O vardas jo reiškia „Dievo Šlovė“.

Dar viename skyriuje Izaijas kalba apie vieno Ganytojo ir vienos kaimenės laikus:

„Štai Viešpats Dievas ateina su stiprybe… Kaip piemuo Jis ganys savo bandą; savo ranka Jis surinks avinėlius…“⁶

Kai tas laikas ateis, pranašauja Izaijas:

„Viešpaties garbė bus apreikšta, ir visi kūnai draug ją matys, nes Viešpaties burna kalbėjo“.⁷

Bahá’u’lláh atėjo į Izraelį, kur paskelbė, kad visa žmonių giminė — avys vienos šventos kaimenės ir kad jo misija yra surinkti išblaškytas Dievo „aveles“ į vieną šeimą — žmoniją. Vardas jo reiškia „Dievo Šlovė“.

Pranašas Ezechielis kalbėjo:

„Ir štai Izraelio Dievo garbė artinosi iš rytų pusės… o žemė spindėjo nuo jos didenybės“.⁸

122

Ir vėl:

„O Viešpaties didenybė įėjo keliu tų vartų, kurie buvo atgręžti į rytus…“⁹

Kristus taip pat kalbėjo apie didįjį vienos kaimenės ganytoją:

„O kas pro vartus ateina, tas avių ganytojas“.¹⁰

Kristus pasakė ir tai:

„Nes Žmogaus Sūnus ateis savo Tėvo šlovėje…“¹¹

„Savo Tėvo šlovėje“ — tai juk tas pats, kas ir „Dievo Šlovė“, tik pasakyta kitaip. Bahá’u’lláh atėjo iš rytų, jo „vartai“ buvo Babas. Vardas jo reiškia „Dievo Šlovė“ arba „Viešpaties Šlovė“.

Apreiškimo knygoje, kaip ir Izaijo, užsimenama tiek apie pirmąjį, tiek ir apie antrąjį Kristaus atėjimą; ir ten, kur kalbama apie antrąjį atėjimą, atsiranda žodžiai „Dievo Šlovė“. Šv. Jonas taip rašo apie savo regėjimą:

„Aš regėjau naują dangų ir naują žemę, nes pirmasis dangus ir pirmoji žemė išnyko… Ir išvydau šventąjį miestą — naująją Jeruzalę, nužengiančią iš dangaus nuo Dievo… Miestui apšviesti nereikia nei saulės, nei mėnulio, nes jį apšviečia tviskanti Dievo šlovė…“¹²

Ir pats Kristus pranašavo tą naujosios Jeruzalės dieną, kai Jis sugrįš „savo Tėvo šlovėje“. Viena samarietė paprieštaravo, kai Kristus liepė garbinti Dievą ne toje vietoje, kurią jos tauta laikė esant šventa nuo neatmenamų laikų. Moteris tarė Kristui:

„Mūsų tėvai garbindavo Dievą ant šito kalno, o jūs tvirtinate, kad Jeruzalė esanti vieta, kur reikia jį garbinti“.¹³

Kristus atsakė:

„Moterie, tikėk manimi, jog ateis valanda, kada garbinsite Tėvą ne ant šio kalno ir ne Jeruzalėje“.¹⁴

Betyrinėdamas aš išsiaiškinau, kad naujoji Jeruzalė — tai Die123vo Įsakymas, kuris ateis iš dangaus kartu su Pasiuntiniu arba Mesiju. Ir kur jis gyvens, ten ir bus naujasis Siono kalnas. „Jeruzalė“ reiškia „ramybės valdos“. „Sionas“ reiškia „pastatytas paminklas“.

Apreiškimo knyga skelbia, kad Viešpats:

„… ir parodė man šventąjį miestą, Jeruzalę, nužengiančią iš dangaus nuo Dievo, žėrinčią Dievo šlove. Jos švytėjimas tarsi brangakmenio…“¹⁵

Henocho knygoje kalbama ir apie naujuosius laikus paskutinėmis dienomis:

„Padėkojo jie ir pagarbino, ir išaukštino, nes Žmogaus Sūnaus vardas jiems buvo atskleistas“.¹⁶

Dar Henochas pasakė:

„Jis (Dievas — aut.) įsakė šventajam Mykolui atskleisti jiems šventąjį vardą, kad atsimintų to vardo paslaptį“.¹⁷

Tas naujasis vardas, sako Henochas, atskleistas per „šventąjį Mykolą“.¹⁸ Tai tas pats Mykolas, kurį Danielius pavadino „Panašiu į Dievą“, Persijos kunigaikštis, kuris apgins Dievo sūnus paskutinėmis dienomis. Danielius nurodo ir datą, kada tai įvyks, — 1844 metais. Bahá’u’lláh, kaip aš išsiaiškinau, savo knygoje „Karmelio kalno lentelė“ paskelbė, kad naujoji Jeruzalė turi pasirodyti naujajame Siono kalne. Jis rašė:

„Tad nedelsk, o Karmeli! nes Dievo Veido šviesa… jau apšvietė tave… Džiūgauk, nes dieną šią Viešpats pastatė ant tavęs savo sostą“.¹⁹

Toje pačioje „Lentelėje“ yra ir tokie, Bahá’u’lláh parašyti žodžiai:

„Šaukis Siono, Karmeli… Dievo miestas… nužengė iš dangaus“.²⁰

Ir toliau:

124

„Bet saugokis suabejoti ar uždelsti“.

Pranašo Abakuko knygoje skelbiama:

„Nes žemė bus pilna Viešpaties garbės pažinimo kaip bangų, kurios dengia jūrą“.²¹

Aš labai nustebau sužinojęs, kad, nors beveik visas pasaulis ir neįtaria, jog Bahá’u’lláh buvo atėjęs, daugiau kaip 8000 gyvenviečių, išsibarsčiusių po 250 šalių, yra jo tikėjimo šalininkų. Aš atidžiai ištyriau pasaulio žemėlapį, išmargintą taškučiais, kurie žymėjo vietas, į kur atėjo jo tikėjimas (žr. 123 psl.; šioje vietoje pateikti 1952 m. duomenys — red. pastaba).

Abakukas skelbė, kad jo Viešpaties šlovės regėjimas išsipildys laikų pabaigoje. Jis sakė:

„Tuomet Viešpats atsakė man ir tarė: Rašyk regėjimą ir išdėstyk jį plokštėse, kad būtų galima jį greitai skaityti. Nes regėjimas dar toli, bet gale jis pasirodys ir neapvils. Jei jis sugaišta, lauk jo…“²²

Taip pat ir Abakukas įspėjo, kad žmonės nepajėgs pamatyti šitos stebuklingos tiesos, o kai ji atsistos jų akivaizdoje, nepatikės nei savo akimis, nei ausimis. Štai kas, pagal Abakuką, atsitiks laikų pabaigoje, kai „Dievo Šlovė“ bus „Jo šventų šventovėje“:

„Pasižvalgykite tarp tautų ir matysite, stebėkitės ir baisėkitės; nes jūsų dienose įvyksta dalykas, kuriam niekas netikės, kai bus pasakojamas…“²³

Nejaugi aš aptikau tą „dalyką“, kurį „padarė“ Viešpats? Vienu neabejojau: prie sąlygos — Jį vadins „Dievo Šlovės“ vardu — parašiau — „išsipildė“.