V DALIS · 7 SKYRIUS
KETVIRTASIS VAISIUS: GYVENIMO BŪDAS
Knygos 201–205 psl.
Bahá’u’lláh aiškino, kad Jo atėjimo į pasaulį tikslas toks pat, kaip ir Kristaus bei kitų Pranašų.
„Pakeisti visą žmonijos prigimtį, pakeisti tiek išorę, tiek ir vidų, paveikti ir žmogaus dvasinį pasaulį, ir jo egzistencijos sąlygas“.
Pagrindinė bet kurio Dievo Pasiuntinio atėjimo priežastis, kaip tvirtina Bahá’u’lláh, yra:
„Apšviesti sielas ir tobulinti kiekvienos būtybės, gyvenančios Žemėje, prigimtį“.
Bahá’u’lláh ne kartą nurodė, kad absoliučiai kiekvienam būtina gyventi šventai ir dorai. Jo Mokyme pabrėžiama:
„Pirmučiausia pareiga mūsų dienomis yra jūsų prigimties gryninimas, jūsų įpročių taisymas, jūsų elgesio tobulinimas“.
Jo Tikėjimo išpažinėjai „turi išsiskirti iš Jo (Dievo — vert.) sutvertųjų tokiu charakteriu ir elgesiu, kad jų šventumo kvapas paplistų po visą pasaulį ir prikeltų gyventi (dvasiškai — aut.) mirusiuosius“.
Bahá’u’lláh paskyrė visą knygą tikinčiųjų į Viešpatį gyvenimo būdui nusakyti. Ji vadinasi „Slėpiningi žodžiai“.
George’as Townshendas, buvęs Klonferto archidiakonas ir Dublino Šv. Patriko bažnyčios kanonininkas, taip apibūdino tą knygą:
„Slėpiningi žodžiai“ — ne posakių rinkinys ir ne tvarkingas atpasakojimas. Tai naujas kūrinys. Tai Šventųjų Aromatų kvintescencija. Tai taškas, kuris sujungia visus didžiuosius praeities Šviesos Spindulius į vieną Šviesą, kurioje visos praėjusios Viešpaties Dienos tampa Šiandiena.
Šitas Apreiškimas duotas mums kaip viena dvasinė jėga, suėmusi į save visų praeities Dvasinių Valdovų buvimą… Iki šių dienų žmonijai nebuvo, o ir negalėjo būti, apreikšta nė vienos tokios knygos, kuri spinduliuotų tokią ryškią šviesą. Ši knyga tarsi susu202muoja visus buvusius Apreiškimus, kurie joje ištobulinti, pripildyti naujos jėgos ir sujungti į tobulą harmoniją dėka Bahá’u’lláh vainikuojančių žodžių“.
Pats Bahá’u’lláh taip sako apie „Slėpiningus žodžius“:
„Šitai yra nužengę iš didybės karalystės, ištarta galios ir viešpatystės kalba ir apreikšta praeities Pranašams. Mes paėmėme jojo esmę ir apvilkome glaustais žodžiais, kad parodytume malonę Jo teisuoliams: teišlieka tvirti laikydamiesi Dievo priesakų, tepateisina savo gyvenimu Jo pasitikėjimą ir tepasiekia dieviškos geradarystės lobyną Dvasios karalystėje“.
Toji knyga prasideda tokiais žodžiais:
„O DVASIOS SŪNAU!
Labiausiai mylimas iš visų dalykų Mano akivaizdoje yra teisingumas; nenusigręžk nuo jo, jeigu trokšti Manęs, ir neapleisk jo, kad aš galėčiau pasitikėti tavimi. Su jo pagalba tu matysi savomis akimis, o ne akimis kitų, ir žinosi per savąjį pažinimą, o ne per savo kaimyno. Apsvarstyk tai savo širdyje: kokiu tau pritinka būti. Tikrai, teisingumas yra Mano dovana tau ir Mano mielaširdingumo ženklas. Tad turėk jį sau prieš akis.
Tą tiesos ir teisumo dvasią mini knygoje „Į vakarus nuo Indo“ JAV Aukščiausiojo Teismo teisėjas Wiliamas O. Douglasas. Joje jis pasakoja apie savo kelionę į Iraną, šalį, kur gimė Bahá’u’lláh ir Jo Tikėjimas. Apie Bahá’u’lláh sekėjus toje šalyje Douglasas sako: „Tarp bahajų yra nemaža verslo žmonių. Visi jie, kaip komersantai, turi puikią reputaciją. To priežastis — dideli moraliniai reikalavimai, kurių jie laikosi tvarkydami reikalus. Turgaus prekeiviai juk niekad nepraleis progos pasipelnyti: jie gali ir apgauti, ir parduoti falsifikuotą ar nekokybišką prekę. Kitas dalykas bahajai. Jie labai sąžiningai vykdo visus savo sandėrius, dėl to jų prestižas nuolat didėja“.
O šitos eilutės iš „Slėpiningų žodžių“ padės suprasti Bahá’u’lláh Raštų dvasią:
„O JŪS ŽEMĖS TURTUOLIAI!
203Varguoliai tarp jūsų yra Mano patikėtiniai; saugokite Mano patikėtinius ir nesirūpinkite vien savo ramybe.
„O BŪTIES SŪNAU!
Kaip tu gali pamiršti savo paties kaltes ir rūpintis kitų kaltėmis? Kas taip daro, tą Aš prakeikiu.“
„O ŽMOGAUS SŪNAU!
Nekalbėk apie kitų nuodėmes tol, kol pats esi nuodėmingas. Jeigu tu pažeisi šį įstatymą, būsi prakeiktas, ką Aš pats liudiju.
„O MANO TARNE!
Išsivaduok iš šio pasaulio pančių ir paleisk savo sielą iš savosios nelaisvės. Nepraleisk progos, nes daugiau jos tau nebepasitaikys.
Visuose Savo Raštuose Bahá’u’lláh išsako mintis atliepiančias šias:
„Tikėjimo esmė — mažai žodžių, daugybė darbų… Sergėkitės eiti keliais tų, kurių žodžiai skiriasi nuo darbų… Žmonės privalo duoti vaisių. Pasak Švenčiausiosios Dvasios (Jėzaus Kristaus — aut.) žodžių, nevaisingas žmogus panašus į vaisiaus neduodantį medį, kuris ir tetinka būti įmestas į krosnį. Tad tegu jūsų poelgiai būna pavyzdys visai žmonijai. Tik savo darbais galėsite išsiskirti iš kitų. Tik per jūsų darbus jūsų šviesa galės apšviesti visą pasaulį“.
Bahá’u’lláh Mokymas pateikia tokias gyvenimo būdo nuostatas:
„Nesitenkink parodęs draugiškumą tik žodžiais; tegu tavo širdis dega gerumu ir meile visiems, ką sutiksi savo kelyje“.
„Rodyk patį didžiausią gerumą ir užuojautą ligoniams ir kenčiantiems. Tai bus veiksmingiau už vaistus. Težengia kartu su jumis toji meilė… ir palankumas, kai jūs einate pas nusiminusius ir nusivylusius“.
Perskaitęs Bahá’u’lláh Raštus, didysis Tolstojus, romano „Karas ir taika“ autorius, pastebėjo, kad Bahá’u’lláh Mokymas „supažindina mus su aukščiausia ir tyriausia religinio mokymo forma“.
204Tas, kas tampa Bahá’u’lláh sekėju, turi būtinai vadovautis savo asmeniniame ir dvasiniame gyvenime tokiais Jo žodžiais:
„O jūs, Viešpaties mylimieji! Per šį šventą Apreiškimą jokiu būdu neturi kilti prieštaravimų ir nesutarimų. Bet kuris agresorius netenka Dievo malonės. Kiekvieno pareiga — reikšti didžiausią meilę ir būti pavyzdingo elgesio, rodyti teisumą ir tikrą širdingumą visoms Žemės gentims ir tautoms, nesvarbu ar tai jūsų draugai, ar svetimi.
Toji meilės ir geraširdiškumo dvasia turi būti tokia stipri, kad svetimasis pasijustų savu tapęs, o priešas — tikru broliu, nepaisant jokių skirtumų. Nes visuotinumas — iš Viešpaties, o ribotumas — iš pasaulio… Lygiai taip pat Vienintelio Tikrojo Dievo tarnų palankumas ir širdingumas turi dosniai lietis tiek kiekvienam žmogui, tiek ir visai žmonijai. Šiuo atveju neturi būti jokių ribojimų ar išlygų.
Todėl, mano ištikimieji draugai, bendraukite su visomis pasaulio tautomis, gentimis ir religinėmis bendruomenėmis su didžiausia teisybe, atsidavimu, širdingumu, gera valia ir draugiškumu; kad visas pasaulis… būtų pilnas šventos nuostabos dėl Bahá malonės, kad išnyktų tamsumas, priešiškumas, neapykanta ir kerštas, o Žemės tautų svetimumo tamsa užleistų vietą Vienybės Šviesai. Jeigu kitos nacijos ir tautos išduotų jus, jūs rodykite joms savo atsidavimą, jei elgtųsi su jumis neteisingai, jūs būkite joms teisingi, jei baimintųsi jūsų, traukite jas prie savęs… jeigu stengtųsi apnuodyti jums gyvenimą, suminkštinkite jų sielas, jeigu jos žeistų jus, jūs būkite balzamas jų žaizdoms. Tiktai tokios yra tikrojo savybės! Tiktai tokios yra teisiojo savybės!“
Garbusis J. Tyssulas Davisas savo knygoje „Religijų sąjunga“ taip pat minėjo individualaus elgesio pavyzdį, kurį nustatė Bahá’u’lláh. Jis rašė: „Bahajų religija turi pasisekimą… nes ji atitinka dabarties keliamus reikalavimus. Ji daug labiau tinka mūsų prasi205plėtusiam akiračiui negu sustingusios ir uždaros senosios religijos. Jos būdingiausi bruožai — nelauktai plačios pažiūros ir pakantumas. Ji mano, kad visos didžiosios religijos tikros, o jų Raštai Dievo įkvėpti… Jų etinis idealas nepaprastai aukštas ir priklauso tam tipui, kurį pas mus Vakaruose įprasta vadinti „panašiu į Kristų“. „Kaip Jis paverčia priešus savo draugais?“ — buvo klausiama apie velionį dvasinį bahajų vadą. Tyrinėjant šitą religiją stebina ne koks nors to judėjimo etikos ar filosofijos aspektas, o nuostabus atgarsis, kurį tas idealas sukelia tokios daugybės žmonių širdyse, didžiulė įtaka, kurią jis daro jų poelgiams… „Iš jų vaisių pažinsite juos!“ Mes negalime pasveikinti tos naujos religijos kitaip, kaip tik žodžiu „Osana!“ Mes negalime neįžvelgti jos gyvybingume dar vienos galimybės gyvu pavyzdžiu parodyti, kad ir mūsų dienomis savo darbą žmonių sielose dirba visad budinti Viešpaties Dvasia“.
Bahá’u’lláh savo sekėjams siūlė tokią elgesio normą:
„Būkite dosnūs, kai sekasi, ir dėkingi, kai ištinka nelaimė. Būkite verti savo kaimyno pasitikėjimo ir gręžkite į jį savo veidą, švytintį šviesa ir draugiškumu. Būkite lobis neturtingiems… ir atsakas į kenčiančiųjų raudą… Nebūkite neteisingi nė vienai gyvai būtybei… Būkite džiaugsmas nuliūdusiam, šaltinis ištroškusiam, priebėga benamiui, atrama ir gynėjas engiamajam… Būkite namais keleiviui, balzamas ligoniui, tvirtove persekiojamajam. Tapkite akimis neregiui, šviesa, nušviečiančia kelią, paklydėliui… išganinguoju kvėpavimu didžiumai žmonijos…“
Štai ir dar vienas vaisius nuo Bahá’u’lláh medžio. Kristus pasakė: „Iš jų vaisių pažinsite juos“. Taigi tai vienas iš tų vaisių, iš kurių aš turiu spręsti, ar Bahá’u’lláh tikras Pranašas.