VIEŠPATIES DIENA

Kadangi žmonija neatsiliepė į Jo meilės ir gerumo šauksmą, Bahá’u’lláh, kaip griežtas, bet rūpestingas Tėvas nurodė, kokios bus žmogaus atsainumo pasekmės. Jis sakė, jeigu žmogus neatsisakys savo senojo gyvenimo ir nepradės nuoširdžiai mylėti Viešpaties ir savo artimo, tai jis gali nelauktai pakliūti į „juodųjų dūmų šešėlį“. Štai tik keli Bahá’u’lláh įspėjimai žmonėms ir pranašystės, ko jie susilauks, jeigu nesigręš į Dievą:

1. „Valanda“ išmušė ir užklupo juos besilinksminančius. Žmonės jau nutverti už čiuprų…^* bet jie to nesuvokia“.¹

2. „Tai, kas turėjo įvykti, įvyko staiga; kaip jie bėga nuo šito! Neišvengiama atsitiko; … Tad gi šauk: O Viešpatie! Nuskardėjo trimitas, ir štai, žmonija sukniubo prieš mus!“²

3. „Dieną tą visų akys su siaubu žiūrės į dangų, Dieną tą sudrebės visų žemės gyventojų širdys, išskyrus tų, kuriuos Viešpačiui tavo… patiks išgelbėti“.³

4. „Kaip ilgai dar jūs miegosite?… Nejaugi nematote, kad kalnai tapo panašūs į vilnos kuokštus, kad žmonės apimti nevilties dėl Dievo Darbų (didybės)? Juk matote, kad jų namai tapo tuščiais griuvėsiais, o jie patys skęstanti minia“.⁴

248

5. „Skubėkite, kad jums dar likusi trumpa akimirka nepralėktų veltui. Kaip žaibas prabėgs jūsų dienos ir jūsų kūnai nurims po dulkių sluoksniu. Ko tada galėsite pasiekti? Kaip tada išpirksite tai, ko anksčiau nepadarėte“?⁵

6. „Branginkite laiką, kol jūs dar gyvi“.

7. „Gręžkitės, kol dar turite laiko!“⁶

8. „Ir kur jūs bėgsite? Kalnai praėjo, dangūs išnyko, ir visa žemė atsidūrė Jo saujoje… ir kas gali jus apginti?.. Niekas, tik Visagalis Viešpats…“⁷

Tie žodžiai, kurie savo didinga jėga kelia šiurpą, parašyti ta pačia Plunksna, kuri beveik pusę amžiaus liejo žmonių giminei tokią švelnią meilę. Bahá’u’lláh mylėjo Savo šeimą, Savo vaikus, žaliuojančius laukus, pievas, kalnus, vandens srautus ir visa, kas gyva; ir beveik penkiasdešimt metų jis buvo žiauriai persekiojamas ir kalinamas. Ir vis dėlto, nepaisant viso to, iš Jo Plunksnos liejosi viską atleidžiančios meilės žmonijai žodžiai. Jo gi Plunksna parašyta:

„Atėjo laikas padrąsinti ir atgaivinti visus atstumtuosius gyvybinguoju meilės ir bičiulystės vėju ir gyvuoju draugystės ir užuojautos vandeniu“.⁸

Ta pačia Plunksna, nuo kurios žodžių suvirpo dangūs, buvo parašyta:

„Viešpaties mylimieji, nesvarbu kur jie rinktųsi ir su kuo susitiktų, turi rodyti — ir santykiu su Viešpačiu, ir tuo, kaip jie Jį garbina ir šlovina — tokį paklusnumą ir romumą, kad menkiausia žemės dulkė po jų kojomis liudytų jų atsidavimo gilybę. Šių šventų sielų bendravimas turi būti pilnas tokios jėgos, kad tos žemės dulkės virpėtų nuo jos galios“.⁹

Plunksna, iš pradžių buvusi perspėjančioji, tapo švelnumo Plunksna:

249

„Rodykite kantrybę, gerą valią ir meilę vienas kitam. Jeigu kas iš jūsų nepajėgia suprasti kokios nors tiesos, bet stengiasi, kalbėdami su juo rodykite didžiausio geraširdiškumo ir geranoriškumo dvasią. Padėkite jam pamatyti ir pažinti tiesą, nė trupučio negalvodami, kad esate kuo nors pranašesni už jį ar esate gavę didesnę dovaną“.¹⁰

Lakštingalos giesmė virto erelio šauksmu tiktai tada, kai žmonės, pasinėrę į malonumų vaikymąsi, nesiklausė švelnios Jo kalbų melodijos. Tada, kad apgintų nerūpestingą žmoniją, Bahá’u’lláh padėjo liutnią ir paėmė į rankas trimitą. Ir trimitavo Jis pavojų, kad pažadintų dvasiškai miegančius žmones.

Jis tikino žmoniją atmerkti „akis, kad matytų“ ir „ausis, kad girdėtų“. Jis šaukėsi į Visagalį Viešpatį, melsdamas Jį patvirtinti, kad įvykdė miegančios žmonijos pažadinimo misiją.

„Ar buvo siųstos eilės?“ — klausia Jis. — „Sakyk: Taip, siuntė jas Tas, Kurs yra dangaus Viešpats!“ — „Ar išmušė jau valanda?“ — „Ne, jau praėjo… Jis, Tikrasis, atėjo su liudijimais ir neabejotinai“.¹¹

Jau paskutinėmis Savo gyvenimo dienomis Bahá’u’lláh rašė iš Šventosios žemės, Izraelio:

„Mes iš tiesų nevengėme savo pareigos perspėti žmones ir atskleisti to, kas man buvo Visagalio, Visų Garbingiausiojo Viešpaties paliepta… Ar gali kas nors pasiteisinti?.. Dievo, Visagalio Viešpaties Sosto vardu, ne! Mano ženklai išplito visoje Žemėje, o mano viešpatystė — visai žmonijai“.¹²

Ir štai Jo paskutiniai žodžiai:

„Viešpats atėjo didžioje Savo šlovėje! Iš tiesų, Jis Tas, kurį žadėjo jums Dievo Knygos… Tad tepasimato dabar, kokios yra jūsų pastangos atsižadėjimo kelyje“.

Taigi visa atsakomybė gula dabar ant kiekvieno mūsų pečių. Žmogus gali paklausyti Viešpaties žodžio ir atsiversti, kaip Nine250vės miestas kad atsivertė paklusęs Jonai ir buvo išgelbėtas; arba jis gali nepaisyti to žodžio, juoktis iš jo ir jam priešintis, kaip ir elgėsi daugiau kaip šimtą metų, taip užsitraukdamas dar daugiau kančių, kad apsivalytų. Jeigu jis pasirinks tą kelią, tada jo laukia pačios baisiausios nelaimės, apie ką kalbama tiek Senajame, tiek ir Naujajame Testamente.

Mozės sekėjų Knyga skelbia:

„… prieš mano veidą sudrebės jūros žuvys, dangaus paukščiai, lauko žvėrys ir visi slankiotojai, kurie juda žemėje, ir visi žmonės, kurie yra žemės paviršiuje; kalnai bus nugriauti, virs tvoros ir visi mūrai sugrius ant žemės“.¹³

Toje pačioje Knygoje ir tas pats Pranašas, kuris išpranašavo „Dievo Šlovės“ atėjimą iš rytų, iš Izraelio, paskutinėmis dienomis, pranašauja tokius baisius sugriovimus, kad:

„Izraelio namai kad apvalytų šalį, laidos juos per septynis mėnesius. Visa šalies tauta laidos juos, ir ta diena, kurioje aš pasirodysiu garbingas, bus jiems minėtina, sako Viešpats Dievas“.¹⁴

Henocho Knygoje skelbiama:

„Ir visi išsigąs, ir pamatę sudrebės, ir didelė baimė ir siaubas apims juos iki žemės pakraščių“.¹⁵

Kristaus sekėjų Knygoje kalbama:

1. „Trečdalis žmonių žuvo nuo šitų piktenybių…“¹⁶

2. „… iš dangaus ėmė kristi ugnis su siera ir visus sunaikino. Šitaip bus ir tą dieną, kai apsireikš Žmogaus Sūnus.

Kas tą dieną bus ant stogo, o jo daiktai viduj, tenelipa žemyn jų pasiimti, o kas laukuose, tenegrįžta namo…

Sakau jums: tą naktį dviese miegos vienoje lovoje, ir vienas bus paimtas, o kitas paliktas. Dvi mals drauge, ir viena bus paimta, o kita palikta“.¹⁷

Ir tikriausiai pati baisiausia pranašystė iš visų:

251

„O Viešpaties diena ateis kaip vagis. Tuomet dangus praeis su smarkiu ūžesiu, elementai sudegs ir suskils ir žemė su savo kūriniais sudegs“.¹⁸

Argi skaitėte kada ką nors labiau paveikiančio kaip tie žodžiai apie grybo pavidalo debesį: „… dangus praeis su smarkiu ūžesiu, elementai sudegs ir suskils?..“