ANTRASIS PAŽADAS

Surasti antrąjį Kristaus pažadą taip pat nebuvo sunku. Jis 21-am skyriuje Evangelijoje pagal Luką. Kristus taip pat duoda pažadą, atsakydamas į tiesų mokinių klausimą. Jie klausė:

„…kada šitai įvyks? Ir koks bus ženklas, kada tai prasidės?“¹

Kristus įspėjo apie netikrus pranašus, kurie dengsis Jo vardu, o po to davė savo antrąjį pažadą, kuriam išsipildžius jie galės būti tikri, kad Jis sugrįžo. Jis pasakė:

„Žmonės kris nuo kalavijo ašmenų ir bus išvaryti nelaisvėn į įvairius kraštus, o Jeruzalę mindžios pagonys, kol baigsis pagonių laikai… Tuomet žmonės išvys Žmogaus Sūnų, ateinantį debesyje su didžia galybe ir garbe“².

Sąvokos „pagonių laikai“ reikšmė gerai žinoma ir suprantama Biblijos tyrinėtojams. Aš sužinojau, kad tai reiškia laikotarpį, per kurį kitatikiai, ne judėjai (arba pagonys), valdys Jeruzalę, o patys judėjai bus išvaryti iš gimtosios žemės.

21

Kitais žodžiais tariant, Kristus žadėjo sugrįžti į Žemę, kai judėjai sugrįš į tėvynę po tremties. Vadinasi, jų sugrįžimo metu baigsis „pagonių laikai“.

Aš atidžiai išnagrinėjau antrąjį Kristaus pažadą. Pirmoje jo dalyje sakoma:

„… ir bus išvaryti nelaisvėn į įvairius kraštus“.

Paaiškėjo, kad šis pažadas pradėjo pildytis per pirmuosius keturiasdešimt metų po Kristaus nukryžiavimo.

Jeruzalę 70 metais sugriovė romėnų imperatorius Titas, o judėjai buvo išblaškyti ir išvaryti. 132 metais jie, vadovaujami Bar Cochba, bandė išsikovoti laisvę, tačiau šį bandymą žiauriai nuslopino imperatoriaus Adriano kariuomenė. Jeruzalė buvo dar labiau sugriauta negu imperatoriaus Tito laikais. Miestą sulygino su žeme, išarė, o jo vietoje įkūrė naują miestą, pavadintą Adriano garbei.

Judėjai buvo išvaryti. Tiksliai taip, kaip išpranašavo Kristus, daugelis jų „krito nuo kalavijo ašmenų“. Jie bėgo, buvo išblaškyti ir išvaryti „nelaisvėn į įvairius kraštus“.

Įžengti į Jeruzalę galėjo kiekvienas, ir tik judėjams už tai grėsė mirtis.

Romėnai ir buvo pirmieji kitatikiai (pagonys) nuo Kristaus laikų, kurie trempė šventąjį miestą Jeruzalę. Vėliau miestą užėmė kiti kitatikiai — musulmonai. Jie užkariavo Jeruzalę 637 metais ir ant Saliamono šventyklos pamatų pastatė Omaro mečetę. Musulmonų valdymo laikais judėjai buvo masiškai tremiami iš gimtosios žemės, o likusieji,— kurių buvo tik vienetai,— buvo išvaryti.

Persekiojimams atėjo galas 1844 metais. Argi tai nenuostabu!

Garsus airių mokslininkas, daugelio knygų autorius, Georgas Townshendas rašė: „…priėmus religinės tolerancijos ediktą, musulmonams teko, pagaliau, atsisakyti griežto draudimo judėjams grįžti į tėvynę, atsisakyti politikos, kurią jie vykdė beveik dvylika amžių, ir „pagonių laikai baigėsi“.³

22

Toliau Townshendas pažymi, kad religinės tolerancijos ediktą valdžia išleido 1844 metais.

Šį Ediktą savo knygoje „Amžių stebuklas“ paminėjo ir Worthas Smithas. Jis rašė: „1844 metais po Kristaus gimimo musulmoniškos šalys su Turkija priešakyje buvo priverstos Vakarų šalių, ypač Didžiosios Britanijos, suteikti visoms jų teritorijose gyvenančioms tautoms religijos laisvę“.

Tarp tų teritorijų buvo ir Šventoji žemė, Palestina. Man pasisekė gauti ir išstudijuoti kopijas visų laiškų ir dokumentų, kurie ir privertė pasirašyti 1844 metų Religinės tolerancijos ediktą. Turkijos vyriausybė sutiko suteikti religijos laisvę ir pasirašė dokumentą, kuris garantavo, kad „Puikioji Porta (Konstantinopolis) įsipareigoja imtis efektyvių priemonių, kad ateityje“ užkirstų kelią bet kokiems religinės nepakantos pasireiškimams. Pirmą kartą per dvylika amžių judėjams buvo garantuota teisė laisvai ir saugiai grįžti į Šventąją Žemę. Šito dokumento pasirašymo data — 1844 metų kovo 21 diena.

Bickerstethas savo knygoje „Praktinis biblijos pranašysčių žinynas“ rašė: „Laikraščiuose buvo išspausdintas vienas laiškas iš Tangiero, datuotas 1844 m. birželio 20 d., kuriame, kalbant apie nelaimes, ištikusias Maroko karalystę, rašoma: atrodo, kad maurai (musulmonai) visada turėjo negerą nuojautą dėl 1844 metų. Jau seniai, gerokai prieš tų metų atėjimą, jie kvietė vienas kitą saugotis 1260-ųjų (1844 pagal krikščionių kalendorių)“.

Biblijos tyrinėtojai rado Naujajame Testamente įtikinamų patvirtinimų, kad Kristus nurodė kaip tik 1844 metus, kada išsipildys antrasis pažadas dėl „pagonių laikų“. Apreiškimo knygoje 11-ame skyriuje sakoma:

„…jie tremps Šventąjį Miestą keturiasdešimt du mėnesius“.

Šioje vietoje pirmą kartą Rašte nurodyta konkreti „pagonių laikų“ trukmė — keturiasdešimt du mėnesiai. Kitoje šios knygos vietoje apie tą laikotarpį sakoma kitaip: jis tęsis 1260 dienų.

Biblijos tyrinėtojai tvirtina, kad 42-jų mėnesių ar 1260 dienų laikotarpis sutampa su 1844 m. Tai mane sudomino, ir aš nusprendžiau patyrinėti visus jų samprotavimus. Jie priėjo prie šios išva23dos, remdamiesi tokiomis nuostatomis:

1. Kai nagrinėjant Biblijos pranašystes skaičiuojamas laikas, tai laikas, kuris jose įvardijamas kaip „diena“, atitinka „metus“.

2. Šita teorija grindžiama tokiomis pranašystėmis:

a) „…keturiasdešimt dienų, metai už dieną…“ (Skaičių knyga, 14:34);

b) „…ir keturias dešimtis dienų… dieną už metus, dieną… paskyriau tau metų vietoje“. (Ez 4:6)

Dėl šios formulės sutaria visi.

Henry Jameso Formano antologijoje „Pranašysčių istorija“ aš radau tokius žodžius: „…Biblijos pranašysčių specialistai, išnagrinėję Biblijos chronologiją, padarė tokias išvadas, kurios iš esmės pripažintos kaip aksioma: 1) simbolinėse pranašystėse diena simbolizuoja metus…“

Ta pačia tema samprotauja ir F. Hudgingsas knygoje „Sionizmas pranašystėse“: „Saulės metai, kaip mes žinome, apima laikotarpį, viršijantį 365 dienas. Bet apskaičiuojant Biblijoje suformuluotą simbolinį laiką, išeina, kad jos autoriai paprasčiausiai dalijo metus į dvylika mėnesių po 30 dienų. Kitaip tariant, tai, kas Biblijoje vadinama „laiku“ arba „metais“, yra trys šimtai šešiasdešimt saulės metų — kiekviena diena prilyginama metams“.

Tolesni tyrimai parodė, kad tai nėra laisva Biblijos tyrinėtojų hipotezė, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

Atskaitos taškas paimtas iš pirmosios Senojo Testamento knygos — Būties knygos. Aksioma, tvirtinanti, kad 360 dienų sudaro „laiką“ ar „metus“, išvesta iš toliau pateikiamų eilučių:

1. „…antrame mėnesyje, septynioliktą mėnesio dieną pratrūko visi didžios gelmės šaltiniai ir atsisklendė dangaus užtvankos…“ (Pradžios knyga, 7:11).

2. „…vanduo traukėsi šalin nuo žemės, eidamas ir slūgdamas… Septintame mėnesyje dvidešimt septintą mėnesio dieną arka sustojo…“ (Pradžios knyga, 8:3,4).

3. „O vanduo laikėsi viršum žemės šimtą penkias dešimtis dienų“ (Pradžios knyga, 7:24).

24

Nuo septynioliktos antro mėnesio dienos iki dvidešimt septintos septinto mėnesio dienos praėjo lygiai penki mėnesiai arba 150 dienų. Iš to seka, kad kiekvienas toks mėnuo turi 30 dienų. Tai, sutarė Biblijos tyrinėtojai, ir veda prie išvados, kad „Biblijos metai“ susideda iš 12 mėnesių po 30 dienų arba iš 360 dienų.

Vadinasi, pranašysčių diena lygi metams, turintiems 360 dienų. Naudodamiesi šia formule — diena lygi metams — mokslininkai apskaičiavo, kad „pagonims“ lemta trempti Jeruzalės žemę 1260 metų. Todėl pranašystę iš Jono apreiškimo galima perskaityti ir taip: „…jie mindžios Šventąjį miestą 1260 metų“.

Pagal antrąjį Kristaus pažadą „pagonys“ (romėnai ir musulmonai) tremps Jeruzalę iki Jo, Kristaus, sugrįžimo, kuris įvyks praėjus 1260 metų pagal pranašysčių matą. Per visą šį laiką judėjams bus draudžiama teisė sugrįžti, bet tik kai Kristus sugrįš, tada jie vėl galės sugrįžti, ir „pagonių laikai“ baigsis.

Tyrinėdami užgrobusių Šventąjį miestą musulmonų kalendorių, mokslininkai apstulbo: pasirodo, 1260 metai pagal musulmonų kalendorių sutampa su 1844-aisiais krikščionių kalendoriaus metais.

Kaip sakoma Apreiškime, 1260 metais baigsis „pagonių laikai“ ir judėjams bus leista grįžti į tėvynę; tais pačiais, arba 1844-aisiais pagal krikščionių kalendorių metais, musulmonų valdovai buvo priversti pasirašyti Religinės tolerancijos ediktą, kuris leido judėjams grįžti į Izraelį.

Aš supratau, kodėl taip padidėjo krikščionių mokslininkų entuziazmas praeito amžiaus penktame dešimtmetyje. Kristus žadėjo grįžti į žemę, kai baigsis „pagonių laikai“. Rašto tyrinėtojų nuomone, antrasis Kristaus pažadas tiksliai išsipildė, ir tokiu būdu apskaičiuota data niekam nesukėlė abejonių.

Aš taip pat buvau linkęs su tuo sutikti. Ir nekantriai ėmiau tirti trečiąjį ir paskutinį Kristaus pažadą.