III DALIS · 7 SKYRIUS
PALAIMINTOS BUS ŽEMĖS ŠEIMOS
Knygos 125–128 psl.
Kita sąlyga, kurią reikėjo patikrinti, buvo susijusi su „Abraomo sėkla“. Biblijos tyrinėtojai sutarė, kad ateisiantis Mesijas turės būti iš tos šventosios genties. Aš išstudijavau Bahá’u’lláh kilmę, norėdamas nustatyti, ar išsipildė ši pranašystė.
Aš jau buvau aptikęs vieną dalyką, kuris puikiai siejo Abraomą ir Bahá’u’lláh: apie tai buvo kalbama 3 skyriuje. Dabar aš suradau dar vieną jų ryšio patvirtinimą, kuris rodė, kad Bahá’u’lláh giminė kilusi iš tikratikių Tėvo. Jis yra toks:
„Jo giminė iš vienos pusės prasideda nuo Abraomo, per Abraomo žmoną Keturą, o iš kitos pusės — nuo Zoroastro, lygiai kaip ir nuo Yazdigirdo, paskutinio Sasanidų dinastijos karaliaus. Dar daugiau, jis (Bahá’u’lláh — aut.) buvo Jesės palikuonis ir iš savo tėvo Mirza Abbaso, labiau žinomo kaip Mirza Buzurg — didiko, glaudžiai susijęs su šacho dvaro ministrais ir priklausęs vienai iš seniausių ir garsiausių Mazandarano šeimų — pusės“.
Vadinasi, Bahá’u’lláh buvo iš „Abraomo sėklos“, jis buvo iš antrosios Abraomo žmonos Keturos palikuonių. Jau pats šis faktas buvo labai įdomus, kadangi Anglijos izraelitų darbuose, kaip ir kai kurių Biblijos tyrinėtojų knygose, sutinkama nuorodų, kad mūsų dienų Mesijas bus kilęs iš Keturos, antrosios Abraomo žmonos, palikuonių.
Abraomas vedė Keturą paskutinėmis savo gyvenimo dienomis. Ir paskutinėmis jo namų, Izraelio, dienomis Keturos sūnūs drauge su visais jaunaisiais jos šeimos liūtais stos, kaip pažadėta, už Dievo vardą Izraelyje. Šitas padavimas pagrįstas Ezechielio pranašystėmis, kuriose kalbama apie Harmagedono mūšį. Kai didieji blogio kunigaikščiai eis iš šiaurės, iš Gogo ir Magogo šalies prieš „mano Izraelio tautą“, Viešpats pažada, kad:
„Saba ir Dedanas, Tarsio pirkliai ir visi jo liūtai sakys tau (Gogai — aut.): Argi tu ateini pasiimti išplėšų? Štai grobiui plėšti tu surinkai savo daugybę…“
126Tada, žada Viešpats, Jis sutriuškins Gogą savo ištikimųjų padedamas:
„Aš teisiu jį maru, krauju, smarkiu lietumi ir labai didele kruša; ugnimi ir siera aš lysiu ant jo…“
Toks paskutinių dienų aprašymas pateikiamas ir Apreiškime, ir antrame Apaštalo Petro laiške, kai „Viešpats ateis kaip vagis“. O jaunieji Sabos ir Dedano liūtai, kurie bus Izraelyje kartu su Viešpačiu, tai žadėtieji Keturos, antrosios Abraomo žmonos, palikuonys. Jų kilmė pateikta Pradžios knygoje:
„Abraomas vedė dar vieną žmoną, vardu Ketura, kuri jam pagimdė… Jeksaną… Jeksanui gi gimė Saba ir Dedanas“.
Pagal Ezechielį tai įvyks „paskutiniais metais“. Skyriuje, einančiame prieš pasakojimą apie Sabo ir Dedano palikuonis, Ezechielis sako, kad tada susijungs abu Izraelio namai. Taip, tvirtina Ezechielis, bus iš dalies įvykdyta senoji Dievo ir Abraomo sandora. Šita pranašystė skelbia susijungimą būsiant paskutinėmis dienomis, ne tik fizinį Judėjos ir Izraelio susivienijimą, bet ir dviejų dvasinių namų — judaizmo ir krikščionybės — susiliejimą.
Viešpats sako Ezechieliui:
„Štai aš imsiu Izraelio vaikus iš tarpo tautų, į kurias jie nuėjo, surinksiu juos iš visur ir atvesiu juos į savo žemę. Aš padarysiu iš jų vieną giminę šalyje Izraelio kalnuose, ir bus vienas karalius, kurs visus valdys; nebebus daugiau dvi giminės, ir nebesuskils jos daugiau į dvi karalysti“.
Tais metais, kai gimė Bahá’u’lláh tikėjimas (1844 m.), buvo pasirašytas ediktas, leidęs rinktis Izraelio sūnums. Atvykus Bahá’u’lláh kaip kaliniui į Izraelį, Šventoji žemė tapo nepriklausoma valstybė ir viena tauta. Bahá’u’lláh mokymas skelbia, kad vienas iš jo tikėjimo teiginių yra judėjų ir krikščionių suvienijimas.
Ezechielis savo pranašystę baigia Viešpaties pažadu Mesijo šventovę pastatyti Izraelyje amžiams:
127„Aš padarysiu su jais taikos sandorą, tai bus jiems amžina sandora; aš juos sutvirtinsiu ir padauginsiu; aš pastatysiu savo šventyklą jų tarpe amžiams“.
Bahá’u’lláh „šventykla“ — neaprašomo grožio vieta ir yra pačioje Izraelio „širdyje“.
Ir Izaijas kalba apie tą patį didįjį „surinkimą“. Jis pranašauja:
„Pakelk aplinkui savo akis ir žiūrėk: visi šitie renkasi, tau ateina; tavo sūnūs ateina iš toli ir tavo dukterys keliasi iš visų pusių“.
Pačioje to paties, 60 skyriaus pradžioje Izaijas pranašauja, kad kai šitas „surinkimas“ pasibaigs, Viešpats prabils į šventąjį kalną tokiais žodžiais:
„Kelkis, nušvisk, Jeruzale; nes tavo šviesa ateina ir Viešpaties garbė tau užteka“.
Ir dar vienoje vietoje Izaijas kalba apie tą didįjį „surinkimą“:
„Viešpaties atpirktieji sugrįš ir ateis į Sioną…“
Šiek tiek ankstėliau tame pačiame skyriuje jis pranašauja, kad kai „surinkimas“ bus baigtas „… Karmelio ir Sarono gražumas; jie pamatys Viešpaties garbę…“
Ir dar vienoje vietoje Izaijas pranašauja apie didįjį „surinkimą“:
„Kaip piemuo jis ganys savo bandą; savo ranka surinks avinėlius…“
Kai „surinkimas“ bus baigtas, Izaijas skelbia:
„Viešpaties garbė bus apreikšta, ir visi kūnai draug ją matys…“
Beveik visada Izraelio sūnų „surinkimas“ siejamas su „Viešpaties Šlovės“ pasirodymu.
„Surinkimas“, arba sugrįžimas, prasidėjo 1844 metais. Pasibaigė 1948 metais, kai buvo sukurta Izraelio valstybė. Ir Bahá’u’lláh, pakliuvęs į Izraelį kaip kalinys, išpranašavo, kad tai įvyks. Vardas, 128jo, kaip žinome, reiškia „Viešpaties Šlovė“.
Ezechielis pranašavo:
„Mano padangtė bus juose… kai mano šventykla bus jų tarpe per amžius“.
Niekas nežino, kur buvo palaidotas Šventasis Mozė. Daug abejojama ir ginčijamasi, kur palaidotas Švenčiausiasis Kristus. Bahá’u’lláh tiksli amžino poilsio vieta „raki“, arba „šventovė“, žinoma. Ją amžiams pastatė „vidury“ Izraelio. Kiekvienais metais šimtai tūkstančių žmonių aplanko tą šventą vietą.
Athuras Moore, krikščionių rašytojas, vadina Ją „piligrimystės vieta žmonėms iš viso pasaulio. Ir įvairiausių tikėjimų Haifos gyventojai ateina čia pailsėti ir pasivaikščioti sekmadieniais ar švenčių dienomis“.
Aš jau norėjau baigti Bahá’u’lláh ir Abraomo giminystės tyrimus, kai į rankas pakliuvo daugybė įdomių ir verčiančių pamąstyti pranašysčių, kurios teikė ypatingą atspalvį Taip ir neįvykusio atėjimo bylai.