DVIGUBA DANGAUS UGNIS

Prabėgo ne vieneri, o visas trejetas metų, kol pagaliau aš galėjau užversti savo „radinių“ aplanką. Užtat dabar jau žinojau, kad iškapsčiau tikrai vertingą istoriją. Užkietėję laikraštininkai buvo teisūs. Nes jeigu tai perskaitytum pirmame laikraščio puslapyje, tikrai nugriūtum su visa kėde. Ir jau niekas ir niekad nebegalėtų grįžti į savo vėžes.

Ar dabar suprantate, kodėl taip jaudinausi? Paieškos buvo ilgos, bet ir lobis, atrodo, bus nemenkas. Pagaliau aš galiu atskleisti tą paslaptį.

88

Vieni pirmųjų man paaiškėjusių faktų buvo šie:

1. 1844 metų gegužės 24 dieną Vakaruose Samuelis Morse pasiuntė savo pirmą telegramą, kurioje buvo žodžiai iš Šventojo Rašto: „Štai ką sukūrė Dievas!“

2. 1844 m. gegužės 23 d., diena anksčiau už ką tik paminėtą įvykį, Rytuose tas jaunuolis padarė stulbinantį pareiškimą.

Jis pareiškė, kad atėjo diena, kurią išpranašavo visos senosios Šventosios Knygos. Tą dieną, skelbė jis, ateis pažadėtasis visų religijų Mesijas. Toji diena turi tapti „vienos kaimenės ir vieno Ganytojo“ laikais.

Tai įvyko Persijoje 1844 metais. Suprantama, data ir vieta kaipmat prikaustė mano dėmesį. Aš sužinojau, kad jį vadino „Ali-Bab“. Kristaus vardas reiškė „Pateptasis“, o vardas „Bab“ reiškia „vartai“ arba „durys“. Tas jaunuolis juk ir sakė, kad jis esąs „vartai“, pro kuriuos įeis visų Šventųjų Knygų pažadėtas vienos Dievo kaimenės Ganytojas.

Čia aš prisiminiau Kristaus pažadą:

„O kas pro vartus (kursyvas aut. — red.) ateina, tas yra avių ganytojas… Ir kitų avių dar turiu, kurios ne iš šios avidės; ir jas man reikia atvesti; jos klausys mano balso, ir bus viena kaimenė, vienas ganytojas“.¹

Babas sakė, kad jis yra pirmtakas to, kuris daug didingesnis negu jis pats. Jo, Babo, misija yra raginti žmones sugrįžti prie Dievo ir viską parengti atėjimui didingojo pasaulio Gelbėtojo, kurį pranašavo ateisiant Kristus ir visi praeitų laikų pranašai.

Kaip Jonas Krikštytojas buvo Kristaus pirmtakas, taip ir Babas sakėsi esąs visų laikų Pažadėtojo Atpirkėjo pirmtakas.

Persijos Šventuosiuose Raštuose, žemės, kurią Danielius pavadino „regėjimo vieta“ laikų pabaigoje, yra keletas pranašysčių apie du dangaus pasiuntinius, kurie čia pasirodys. Vienoje iš jų sakoma:

„… Ateis diena, ir sudrums ramybę griausmingas trimito garsas, po to dar kartą; sudrebės tą dieną žmonių širdys…“

89

Ir kitoje vietoje:

„… prisikėlimo dieną visa Žemė sutilps ant jo delno… ir pasigirs trimito garsas… paskui dar kartą, ir štai!.. Žemė nušvis savo Viešpaties šviesa“.

Kitur kalbama apie du, kurie kartu ateis laikų pabaigoje:

„Tiesą sakau jums, po Qa’im (to, kuris iškils — aut.) bus apreikštas Qayyum“.²

Pavri knygoje „Ateisiantis pasaulio Mokytojas“ rašo: „Išminčius Narada ir kiti skelbė ateisiant Krišną prieš kelerius metus iki Jam pasirodant… Toks išankstinis skelbimas yra būtinas…“

Aš nustačiau, kad visoms pasaulinėms religijoms būdinga lyginti su Dievo Apreiškimu dvi asmenybes.

Zoroastro mokymas: Ušidar — Mah ir Šachas Bahram.

Islamo šiitų sekta: Qa’im ir imamas Husayn.

Islamo sunitų sekta: Mahdi ir Jėzus Kristus.

Krikščionybė: Jonas Krikštytojas ir Kristus; Elijas ir Kristus.

Judaizmas: Mesijas ben Josephas ir Mesijas ben Dovydas, Elijas ir Mesijas.

Babo tėvynėje gyvavo dar viena pranašystė apie dvi ateisiančias šventąsias Asmenybes. Tradicinis variantas, pasakojamas Bokhari, skelbia:

„Laikų pabaigoje Dievas apsireikš visai žmonijai visame šventume ir didybėje, bet tik nedaugelis priartės prie Jo… Bet paskui Jis vėl apsireikš, atras antrą kartą visokeriopą tarnystę, ir tada žmonės prisiartins prie Jo, įtikės į Jį ir pagarbins Jo amžinąsias geradarybes“.

Pranašas Zacharijas, kalbėdamas apie paskutiniąsias dienas, išpranašavo, kad ateis dvi vienodai šventos dvasios:

„Tuomet jis tarė: Šitie yra du pateptieji, kurie stovi prie visos žemės valdovo“.³

Be dviejų „skausmų“ Apreiškimo knygoje, minimos ir „dvi alyvos“, ir „du šviestuvai“.

90

Pranašas Malachijas, kalbėdamas apie laikų pabaigą, sakė:

„Štai, aš siųsiu jums pranašą Eliją, pirma, negu ateis didi ir labai baisi Viešpaties diena“.⁴

Tai buvo ta pati žemė, Persija, kurioje Danielius pamatė, kaip:

„… su dangaus debesimis ėjo artyn tarsi Žmogaus Sūnus…“⁵

Babas skelbė, kad tas didysis Atpirkėjas pasirodys praėjus lygiai devyniems metams po jo paties atėjimo. Todėl Jis, kaip pasakyta Senajame Testamente, „netikėtai įeis į savo Šventovę“. Jis ateis taip, kaip ne kartą yra sakęs Kristus Apreiškimo knygoje.

„Taigi ateisiu greitai…“

Malachijas, pavadinęs tą dieną didžiąja Dievo Rūstybės Diena, skelbė, kad laikų pabaigoje ateis du:

„Štai, aš siunčiu savo skelbėją, ir jis prirengs kelią ties mano veidu. Ir tuojau ateis į savo Šventyklą Valdovas…“⁶

Babas dažnai kartojo, kad jis tik aušra, o saulė bus tas visų laikų Pažadėtasis, kuris ateis tuoj po jo. Jis skelbė, kad šis didysis pasaulio Gelbėtojas pradės neregėtos pažangos ir taikos erą.

Suprantama, dabar man knietėjo sužinoti viską, ką tik pajėgsiu, apie Babą ir apie tą, kuris turėjo ateiti tuojau po jo. Juk trys pagrindinės man žinomos pranašystės išsipildė:

1. Tas tikėjimas užgimė, kai „Kristaus Evangelija buvo paskelbta visame pasaulyje tautoms paliudyti“ (1844 m.).

2. Tas tikėjimas buvo apreikštas pasauliui tais metais, kai baigėsi „pagonių laikai“ (1844 m.).

3. Tikėjimas gimė tais metais, kuriuos išpranašavo Danielius, ir tuo laiku, kai žmonija, anot Kristaus, „stovėjo šventoje vietoje“ (1844 m.).

Naujo tikėjimo atsiradimas 1844 metais atitiko tris svarbiausius ir pagrindinius reikalavimus, todėl ir suvokiau, kad privalau tęsti pradėtą darbą.