V DALIS · 1 SKYRIUS
SAUGOKITĖS NETIKRŲ PRANAŠŲ
Knygos 182–186 psl.
Kristus įspėjo savo mokinius saugotis netikrų pranašų, kad jų nesuklaidintų iki Jo sugrįžimo. Jis kalbėjo:
„Žiūrėkite, kad jūsų kas nesuklaidintų. Daug kas ateis su mano vardu ir sakys: „Aš Mesijas!“, ir daugelį suklaidins“.
Ir dar Jis sakė:
„Jei tada kas nors jums sakytų: „Štai čia Mesijas“ arba: „Jis tenai!“ — netikėkite“.
Jėzus įspėjo mokinius, kad bus ne vienas, o daugybė netikrų mesijų ir netikrų pranašų, kurie:
„… darys didelių ženklų bei stebuklų, mėgindami suklaidinti, jei tai įmanoma, net išrinktuosius“.
Kaip tik dėl to, kad Jo sekėjai galėtų išvengti klaidos, Kristus davė jiems tris didžius pažadus dėl savo sugrįžimo:
1. Evangelija turi būti skelbiama visur.
2. Turi pasibaigti „pagonių laikai“.
3. Turi pasirodyti sunaikinimo pabaisa, apie kurią kalbėjo pranašas Danielius.
Kristus įsakė jiems budėti ir savo dvasios „akimis“ ir „ausimis“ įžvelgti tas sąlygas, kad neišklystų iš tiesos kelio. Kristus žinojo, kad tiktai tie, kurių sielos tyros, pažins Jį Jo sugrįžimo dieną. Jis taip pat žinojo, kad nė vienas pranašas nebuvo pripažintas savo laiku. Tai tiko ir Jam Pačiam. Juk Jo laiku dauguma Jo amžininkų laikė Jį „netikru pranašu“.
Evangelijoje pagal Joną užrašyta:
„Apie jį taip pat ėjo kalbos miniose. Vieni sakė: „Jis geras!“ 183Kiti neigė: „Visai ne. Jis tik klaidina žmones“.
Kai paprasti varguoliai ėjo pas savo rabinus, norėdami sužinoti tiesą apie Kristaus misiją, jiems buvo sakoma, kad Kristus — netikras pranašas. Žmones nuteikdavo prieš Jį. Nepaisydami visų stebuklų ir ženklų, kurie traukte traukė žmones, valdytojai ir toliau Jį neigė. Tai aiškiai matyti iš šių žodžių:
„Sargybiniai atsiliepė: „Niekados žmogus nėra taip kalbėjęs!“ Fariziejai atsakė: „Gal jau ir jūs leidotės suvedžiojami?“
Nesutarimą tarp saujelės Kristui ištikimų ir didžiausios daugybės tų, kurie Jį neigė, aiškiai parodo Jono žodžiai:
„Taigi minioje kilo nesutarimas dėl jo asmens“.
Liaudžiai buvo pareikšta, kad tik visuomenės padugnės tiki Kristų, o žmonės įtakingi, išmanantys Įstatymą, apsišvietę ir išsmintingi žino, kad Kristus — netikras pranašas. Tiems kvailiams, kurie norėjo Jį įtikėti, buvo nurodoma:
„Ar tiki jį bent vienas iš vyresnybės ar fariziejų?“
Buvo ne kartą sakoma, kad Kristų tiki tik tamsuoliai, neišmanantys Mozės Įstatymo. Tokie žmonės buvo laikomi paklydėliais, tokiais pat melagiais kaip ir jų pranašas:
„Nebent tos prakeiktos padugnės, neišmanančios Įstatymo“.
Bet pagrindinė priežastis, kad daugelis Palestinoje nepatikėjo Jėzumi iš Nazareto, buvo ta, kad Jis neatitiko pranašysčių apie Mesijo atėjimą taip, kaip jie jas suprato.
Kristaus sekėjams, bandžiusiems patraukti juos į savo pusę, žmonės su panieka atsakydavo, kad Jis, Kristus, netikras pranašas. Ir kaip įrodymą pateikdavo pranašystes iš Rašto:
„Mesijas turi sėdėti Dovydo soste“, — sakė jie. — „O kur gi to Nazariečio sostas?“
„Siono kalnas turėjo pradėti šokti pasirodžius Mesijui. Argi kas nors matė tą stebuklą?“
184„Mesijas turi valdyti pasaulį kalaviju. O tas Jėzus neturi net lazdos“.
„Mesijas turi būti Dovydo sūnus, o jūs sakote — jį pagimdė mergelė. Jis neatitinka tos pranašystės“.
„Danielius sakė, kad Mesijas bus kunigaikštis, o šitas Jėzus — paprastas dailidė, o ne kilmingas kunigaikštis“.
„Raštas skelbia, kad Mesijas negali būti pakabintas ant medžio, o Nazarietis buvo prikaltas prie medinio kryžiaus ir pakabintas“.
„Pakartoto Įstatymo knygoje aiškiai pasakyta: „… Dievo prakeiktas yra, kas kaba ant medžio…“
Todėl judėjai, tai nurodydami krikščionims, klausė: „Tad kaip mums šlovinti tą, kurį prakeikė Šventoji knyga?“
Vienas iš klausimų, į kurį krikščionims buvo labai keblu atsakyti, buvo pranašystė, kad Mesijas surinks išblaškytus Izraelio sūnus. Judėjai sakė: „Apie Mesiją parašyta, kad Jis surankios mus iš tautų, kuriose mes išblaškyti, bet mes neišblaškyti, mes čia. Tai argi Jis tikras pranašas? Kaip Jis gali mus surinkti, jeigu mes neišskirstyti?“
Vėliau, kai 70 m. e. metais Jeruzalė buvo sugriauta, o judėjai išblaškyti, atsakyti į tą klausimą darėsi dar sunkiau, nes judėjai atšaudavo: „Atėjęs Mesijas turėjo mus surinkti. Kristus atėjo, ir mus ištrėmė iš gimtosios žemės. Mesijas juk turėjo padaryti priešingai. Todėl mes ir manome, kad Jis — netikras pranašas. Kaip jūs galite norėti, kad mes tikėtume Juo?“
Kristaus mokinys Pilypas sutiko savo draugą Natanaelį ir pasakė jam: „Radome tą, apie kurį rašė Mozė Įstatyme ir pranašai. Tai Jėzus iš Nazareto, Juozapo sūnus“. Atsakydamas Natanaelis atšovė: „Ar iš Nazareto gali būti kas gero?!“
Nikodemas, kreipdamasis į fariziejus, taip pasakė apie Jėzų: „Ar leidžia mūsų Įstatymas pasmerkti žmogų, jeigu jis pirmiau neištardytas ir nėra žinoma, ką jis padaręs?“
Fariziejai atsakė jam citatą iš Rašto: „Gal ir tu iš Galilėjos? 185Patyrinėk ir pamatysi, kad joks pranašas nebuvo kilęs iš Galilėjos“.
Ir Palestinos žmonės nuoširdžiai abejojo: „Kaip gi tad gali tas Jėzus iš Nazareto būti Mesijas?“
Tais laikais žmonės labai skeptiškai žiūrėjo į pranašus, ypač atėjusius iš Galilėjos. Toji karta dar atsiminė Judą Galilėjietį, kuris skelbėsi esąs Mesijas ir sukėlė maištą prieš romėnų valdžią. Karo metu Galilėjoje žuvo tūkstančiai žmonių. Romėnų istorikas Josephus padarė tokią išvadą: „Dievas padavė galilėjiečius į romėnų rankas…“ Galbūt tas Jėzus iš Galilėjos — dar vienas netikras Kristus, samprotavo jie. Geriausia, nekreipti į jį dėmesio.
Jėzaus sekėjai aiškino žmonėms, kad tos pranašystės apie Kristų išsipildė „slaptai“, o ne „atvirai“, kad tų pranašysčių negalima suprasti tiesmukai, reikia ieškoti paslėptos jų prasmės. Tačiau toks aiškinimas žmonių nepatenkino.
Kai kurie Kristaus mokiniai ir patys kartkartėm suabejodavo Jo tikrumu, todėl kad jiems nebuvo duota suprasti simbolinės Jo palyginimų prasmės. Kristaus žodžiais tariant, jie privalėjo suvokti ne išorinę formą, o paslėptą tiesą:
„Dvasia teikia gyvybę, o kūnas nieko neduoda. Žodžiai, kuriuos jums kalbėjau, yra dvasia ir gyvenimas“.
Tačiau jie jautė, kad žodžiai, kuriuos Jis kalba, prieštarauja viskam, ko mokė jų tautą iš kartos į kartą, todėl ir yra pasakyta:
„Nuo to meto nemaža jo mokinių pasitraukė ir daugiau su juo nebevaikščiojo“.
Taigi Švenčiausiasis Kristus daugelį amžių buvo laikomas netikru pranašu. Judėjai, beje, kaip ir didelė dalis žmonijos, net ir šiandien nenori pripažinti, kad Jis Mesijas.
Romėnų istorikas Tacitus rašė, kad Neronas masiškai žudė krikščionis už tai, kad jie „yra žmonijos priešai“. Jie buvo laikomi „nusikaltėliais, vertais parodomosios bausmės…“ Jis taip pat rašė, kad Krikščionybė „kenksmingas prietaras“.
186Kitas romėnų istorikas, Suetonius, apibūdina Šventąjį Kristaus Tikėjimą kaip naują ir viliojantį prietarą. Jo sekėjai, kaip jis rašė, „nuolat kelia sumaištį…“
Celsus antrame amžiuje sudarė rinkinį įvairiausių bjaurių prasimanymų ir siaubingų istorijų, šmeižiančių Švenčiausiąjį Jėzų. Celsus rašė, kad Jėzus buvo pavainikis, mažo ūgio nevykėlis, kurio poelgių neįmanoma buvo nuspėti; kad gyveno kaip elgeta, todėl iškeliavo į Egiptą, kur dirbo samdiniu ir mokėsi magijos, kad jis gyveno iš išmaldos ir subūrė apie dvylika pramuštgalvių vyrukų.
Porphyry, vienas iš neoplatonikų mokyklos filosofų, taip pat rašė panašaus turinio knygas, kurios vėliau buvo sunaikintos dviejų imperatorių, priėmusių krikščionybę, įsakymu.
Imperatorius Julijanas, krikščionių vadintas Atsimetėliu, savo rašiniuose taip pat puolė Kristų ir krikščionybę.
Fronto, vieno iš imperatorių auklėtojas, paskelbė pasisakymą prieš krikščionybę.
Anot tyrinėtojo Mirza Abu’l-Fadl sąrašas to, ką per ilgus amžius prirašė Kristų ir Jo Tikėjimą neigusieji, sudarytų didžiulį tomą.
Vadinasi, pažinti Mesiją gali tik tie, kurie turi „akis, kad matytų“. Šitos palaimintos sielos tik savo pastangomis privalo surasti Jo mokymo ir Jo gyvenimo tiesą. Nė vienas žmogus, apdovanotas protu, niekad nepalaikys tų, kurie šmeižia Mesiją.
Ir vis dėlto, kaip įsitikinti tam, kuris nuoširdžiai ieško? Juk turėjo Viešpats duoti savo vaikams kokį nors orientyrą, kurio būtų galima laikytis.