KAI ŽVAIGŽDĖS KRINTA TARTUM SNAIGĖS

171

Turiu prisipažinti, kad kaip sekliui, tiriančiam Taip ir neįvykusio atėjimo bylą, ši istorija pasirodė man labai įdomi. Ypač — trečiasis ženklas. Trečioje Apreiškimo pranašystėje buvo sakoma: „…o dangaus žvaigždės ėmė kristi žemėn, tarytum baisaus vėjo purtomas figmedis mestų dar neprinokusius vaisius“.

Užuominų apie kaip tik tokį įvykį aš ir aptikau. Jį vadino: 1833 METŲ ŽVAIGŽDŽIŲ LIETUM.

Tas įvykis buvo toks neįprastas, kad Clarke’as knygoje „XIX amžiaus astronomijos istorija“ rašė: „…į Žemę žvaigždės pasipylė tarsi liūtis“.

XIX amžiaus ketvirto dešimtmečio teologų nuomone, trečiasis ženklas, nurodytas 6 Apreiškimo knygos skyriuje, pasirodė 1833 m. lapkričio 12-osios naktį. Clarke’as taip aprašė tą naktį: „Dėl 1833 metų žvaigždžių lietaus meteoritų tyrinėjimai pasidarė neatskiriama astronomijos dalimi visiems laikams“. Toliau jis pažymi: „Pagrindinis smūgis teko Šiaurės Amerikai. Nuo Meksikos užutekio iki Galifakso įvairiomis kryptimis dangų raižė švytintys brūkšniai ir spinduliavo didingi ugnies rutuliai. Tik išaušusi diena, nors ir ne iš karto, užgesino šitą fejerverką“.

O štai ką apie tai rašė Denisonas Olmstedas, matematikos profesorius iš Yale universiteto: „1833 m. lapkričio 13-osios rytas tapo nepamirštamas dėl „krintančių žvaigždžių“ reiškinio — iš tiesų tai buvo vienas iš didingiausių ir puikiausių reiškinių per visą žmonijos istoriją… Tikriausiai nė vienas dangaus reiškinys nuo pat pirmųjų persikėlėlių į tą šalį laikų nebuvo sutiktas su tokiu pasigėrėjimu bei nuostaba vienos dalies gyventojų ir su tokiu siaubu — kitos. Kurį laiką po šio įvykio pagrindinė pokalbių tema buvo „meteoritų fenomenas“.

Simonas Newcombas „Astronomy for Everybody“ pavadino tą krintančių žvaigždžių reiškinį „pačiu nuostabiausiu iš kada nors matytų“.

Prancūzų astronomas Flammarionas rašė „Popular Astronomy“: „Stebėtojas Bostone, Olmstedas, didžiausią meteoritų srautą palygino su puse snaigių skaičiaus, matomo, kai sninga įprastai“.

172

Profesorius Olmstedas suskaičiavo, kad per valandą nukrito 34.640 žvaigždžių, beje, jis turėjo palaukti, kol šiek tiek praretės tas srautas, kad galėtų nors apytiksliai suskaičiuoti.

Daktaras Humphrey, Šv. Jono koledžo, Marylendo valstijos Anapolio mieste, prezidentas, savo pranešime, išspausdintame „American Journal of Science“, pažymėjo: „Jos krito kaip snaigės — geriau nepasakysi“.

Tas pats žurnalas pranešė: „Nors mėnulio ir nebuvo, kada mes stebėjome pirmą kartą, jų šviesa buvo tokia ryški, kad kartais buvo galima visai nesunkiai įskaityti paprastą šriftą. Jų šviesa buvo daug baltesnė nei Mėnulio šaltą žiemos naktį, kai žemė apsiklojusi storu sniego patalu“ (T. XXV, 1834, 372 p.).

Laikraštis „New York Journal of Commerce“ rašė: „Nė vieno filosofo ar mokslininko darbuose iki tol nebuvo rasta jokios užuominos apie tokį įvykį, koks nutiko vakar rytą. Tačiau jei sutarsime, kad „žvaigždės krintančios“ ir „krintančios žvaigždės“ yra tas pat, tada pamatysime, kad tą įvykį dar prieš aštuoniolika amžių tiksliai nusakė pranašas“ (1833 m. lapkričio 14 d. numeris).

Thomas Milneris iš Anglijos „Gallery of Nature“ 1852 m. nurodo, kad ne tik Ameriką, bet ir visą pasaulį sukrėtė šitas reiškinys. Jis rašo: „Daugelyje vietų dauguma gyventojų buvo apėmusi panika; labiau apsišvietusieji buvo sukrėsti, matydami apokaliptinį paveikslą žvaigždžių, krintančių į žemę iš dangaus tarytum baisaus vėjo purtomas figmedis mestų dar neprinokusius vaisius!“

Kruopščiai ištyrę dalyką, astronomai priėjo prie išvados, kad panašūs meteoritiniai reiškiniai vyksta kas trisdešimt treji metai. Ir vis dėlto 1833 metų reiškinys buvo unikalus dėl savo dramatizmo. Su juo nebuvo galima lyginti nei žvaigždžių lietaus 1866 metais, nei juo labiau — 1899 metais.

Bet kokiu atveju, tvirtino teologijos mokslininkai, ne taip svarbu, ką reiškia šitas ženklas, daug svarbiau — jo pasirodymo laikas ir tai, kad jis eina po žemės drebėjimo ir Juodosios dienos. Daugelis jų ypač pabrėžė, kad tiksliai ir iš eilės išsipildė pranašystė iš Apreiškimo knygos, 6 skyriaus, kurioje kalbama apie Kristaus atėjimo ženklus danguje:

173

Pirmas: Didysis žemės drebėjimas 1755 metais.

Antras: Saulė užtemo ir Mėnulis pasidarė tarsi kruvinas 1780 metų Juodąją dieną.

Trečias: Žvaigždžių lietus 1833 metais.

Tame pačiame skyriuje pranašaujama, kad ateis Mesijas ir nuvers karalius nuo sostų, nes atėjo didžioji Viešpaties diena. Kristus pasakė:

„…žvaigždės kris iš dangaus… Tuomet… pamatys Žmogaus Sūnų, ateinantį…“¹

Biblijos tyrinėtojai pastebėjo nepaprastą pranašysčių susikoncentravimą į 1844 metus. Ir dabar, kai pasirodė trys dangaus ženklai, kurie, kaip pažadėta Apreiškime, skelbia Kristaus sugrįžimą, jie dar labiau įtikėjo, kad valanda jau arti.

Garbusis L. D. Flemingas savo „Liudijimų apie antrą Kristaus atėjimą maždaug 1843 metais nuo A. D. apžvalgoje“, parašytoje 1842 metais, pareiškė: „Daugelis autoritetingų pranašysčių tyrinėtojų priėjo prie labai panašių išvadų… Tad ar galima tą stebuklingą reiškinį — krintančias žvaigždes ar meteoritus, — kuris prieš keletą metų pribloškė visą pasaulį, aiškinti kitaip nei esant paskutinių laikų ženklą?“ Toliau autorius primena keistą „nakties švytėjimą“, „kabėjusį virš žemės“ prieš kelis metus. Savo samprotavimus jis baigia tokiais žodžiais: „Tepadeda mums Dievas budėti!“

Įdomu, kad grandiozinis žvaigždžių lietus įvyko lapkričio 12-osios naktį, Bahá’u’lláh gimimo dieną.

Na, kokių gi dar gali būti papildomų ženklų?