VILTIES VARTAI

Toliau aš užsibrėžiau sužinoti, kokie stebuklai turėjo įvykti Haifoje ir Ake, kai ten pasirodė Mesijas. Pasirodo, kad pažadai lietė ne tik Karmelio kalną, bet ir Sarono bei Ako slėnius. Ozėjo knygoje buvo pažadėta:

„Aš duosiu jai jos vynininkus iš tos pačios vietos ir Achoro slėnį, kad pradėtų turėti vilties, ir jį giedos tenai kaip savo jaunystės dienose…“¹

Kada gi tai įvyks? Matyt, paskutinėmis dienomis, kada Izraeliui bus atleista už tai, kad jis atmetė Mesiją jo pirmojo atėjimo metu, ir kada jis priims Jo tiesą per antrąjį Jo atėjimą. Ir tada, sako Ozėjas:

„…pasigailėsiu tos, kuri vadinama Be pasigailėjimo, ir sakysiu Ne mano tautai: Tu mano tauta, o ji sakys: Tu mano Dievas!“²

Ozėjas pranašauja, kad taip bus laikų pabaigoje. Iš pradžių Achoro slėnis taps vilties ir prieglobsčio vieta, o vėliau Izraelis pames savo netikėjimą ir ieškos savo Mylimojo (Dovydo) iš Jesės giminės (Abraomo sėklos). Ozėjas sako:

„Po to gi Izraelio vaikai gręšis ir ieškos Viešpaties savo Dievo, ir savo karaliaus Dovydo, ir su laime artinsis paskutinėse dienose į Viešpatį ir į jo gėrybes“.³

Aš jau žinojau, kad „paskutinės dienos“ ir „laikų pabaiga“ — 135sinonimai. Žinojau ir tai, kad tas laikas prasidėjo 1844 metais, Bahá’u’lláh Tikėjimo gimimo ir judėjų grįžimo į Izraelį, Šventąją žemę, metais.

Izaijo knygoje randame analogišką būsimų įvykių išdėstymo tvarką:

„Aš išvesiu iš Jokūbo palikuonis ir iš Judo — tą, kurs paveldės mano kalnus; mano išrinktieji paveldės šalį ir mano tarnai gyvens tenai. Lygumos bus bandų gardai ir Achoro slėnis — galvijų guolis mano tautai, kuri ieškojo manęs“.⁴

Kiek vėliau Izaijas sako mums, kad tai įvyks tada, kai Viešpats:

„… vadins savo tarnus kitu vardu…“⁵

Ir kitoje vietoje jis pakartoja tą patį:

„…tu būsi vadinamas nauju vardu, kuriuo pramins Viešpaties burna“.⁶

O Mesijo ir Viešpaties atpirktųjų miestas vadinsis:

„…Ieškomasis miestas ir Nepametamasis“.⁷

Ir Ezechielis užsimena apie tą miestą, miestą „vienos kaimenės“, „Dievo kaimenės“, Ganytojo miestą. Jis sako, kad to miesto, naujosios Jeruzalės, vardas bus:

„…Tenai yra Viešpats!“⁸

Pasirodo, niekas tiksliai nežino, kur yra Achoro slėnis. „Istoriniame Westminsterio Biblijos atlase“ nurodoma, kad galbūt jis yra tarp Hyrkanijos ir Galgalo Judėjos dykumoje, į vakarus nuo Negyvosios jūros. Dž. A. Smithas „Istoriniame Šventosios žemės atlase“ mano, kad apytikrė jo vieta galėtų būti netoli Jericho ir Galgalo, kur dabar teka el Qelt upė, įtekanti į Jordaną už Negyvosios jūros. Tačiau abi nuomonės pažymėtos klaustuku.

Nuo tos dienos, kada Achanas ir jo šeima buvo užmušti akmenimis ir palaidoti Achoro slėnyje, toji vieta buvo ir liko apleis136ta. Bausmę jie užsitraukė, nes nepakluso Viešpaties įsakymams.

Kadangi „achor“ reiškia „vargas/kančia“, o Achoro slėnis — „kančių slėnis“, atrodo, nereiktų abejoti, jog tai dar vienas simboliškas patvirtinimas, kad ateis judėjų kančių ir vargų galas, kai jie paskutinėmis dienomis atsigręš į Mesiją. Tą laiką išpranašavo Jozuė, kuris apie Achoro slėnį pasakė, kad:

„Taip Viešpaties įpykimas pasitraukė nuo jų“.⁹

Paskutinėmis dienomis Bahá’u’lláh buvo ištremtas kaip kalinys ir tremtinys į Ako tvirtovę, graikų vadintą Ptolemaide, o kryžiuočių — St. Jean d’Ackre. Keliautojai ne kartą yra pažymėję jos „nepakeliamą klimatą“ ir „šlykštų vandenį“. Čia žemėje, kuri kadaise buvo vadinama Kanaanu, Bahá’u’lláh kentėjo kalinimo vargus ir turkų valdžios persekiojimus. Iš tiesų tai buvo „kančių slėnis“. Pats Bahá’u’lláh apie ją yra taip pasakęs:

„Tad žinok, kad tik atvykę, mes tą vietą pavadinome „kalėjimų kalėjimas“. Ir nors prieš tai mes buvome kitoje žemėje (Persijoje — aut.) sukaustyti grandinėmis, vis dėlto nevadinome jos tuo vardu… Tad pamąstyk, apdovanotasai supratimu!“¹⁰

Kitame laiške Bahá’u’lláh rašė apie Ako tvirtovę:

„Niekam nežinoma mūsų dalia, tik Dievui, Visagaliui, Visažiniui“.¹¹

Būtent tame „kančių slėnyje“ Bahá’u’lláh parašė, kad jo „kančios pasiekė kentėjimų viršūnę“ (Akas ir yra tai, ką turėjo galvoje Ozėjas, taip rašo Šogi Efendi knygoje „Dievas eina šalia“, 184 p.).

Pasakojimai apie Bahá’u’lláh atvykimą į Aką ir jo vėlesnes keliones į Karmelio kalną skelbia:

„Tai, kad Bahá’u’lláh buvo priverstas palikti Persiją ir apsigyventi palapinėje toje Šventoje žemėje, sunku paaiškinti kuo nors kitu, kaip tik jo persekiojimu, trėmimu ir išvarymu“.¹²

Pirmą kartą Bahá’u’lláh įžengė į Izraelio žemę Haifoje, visiškai netoli Elijo olos. Jo sekėjai labai nudžiugo sužinoję, kad Baha 137(Šlovė) atvyko į Šventąją žemę, kadangi niekam nebuvo žinoma, kur jį nugabens po išvarymo iš Turkijos.

Ir štai atėjo jo klajonių pabaiga. „Dievo Šlovė“ atėjo į Izraelio žemę. Jo tremtis, kaip ir judėjų išėjimas iš Egipto, baigėsi atvykimu į Šventąją žemę.

Gyvuoja labai įdomi pranašystė, kurią pamini Danieliaus knygos komentarų, išleistų Venecijoje XVI amžiaus antroje pusėje, autorius Samuelis ben Judahas Valerio. Jis apskaičiavo, kad judėjų tremtis pasibaigs 5628 metais pagal judėjų kalendorių, o tai atitinka 1868 krikščioniško kalendoriaus metus.

Nors ir labai keista, bet kaip tik 1868 metais Bahá’u’lláh atvyko į Izraelį, Šventąją žemę. Vadinasi, 1868 metai pasižymėjo tuo, kad baigėsi jo ilgų klajonių po išvarymo iš Persijos metai. Pagaliau jis atėjo į „pranašų prieglobstį“. Simboliškai jis užbaigė ir dvasinę Izraelio sūnų tremtį.

Buvo samprotaujama, kad apie tą jo atėjimą pranašauja ir Dovydas psalmėse:

„Pakelkite, vartai, savo galvas ir pakilkite jūs, senoviniai vartai, kad įeitų garbės karalius! „Kas yra tas garbės karalius?“ „Tai stiprus ir galingas Viešpats, Viešpats, galingas kovoje“.¹³

Bahá’u’lláh įžengė į žemę, kuri anksčiau buvo Galilėja, pašventinta Kristaus ir senovės pranašų. Jis atvyko jūros keliu į Užjordanę.

Ten, kur Izaijas pranašauja apie pirmąjį ir antrąjį Mesijo atėjimą, jis pažada, kad Amžinybės Tėvas ateis jūros keliu:

„Senesniais laikais Zabulono šalis ir Neftalio šalis buvo paniekinta, bet paskučiausiu metu labai pagerbta jūros kelias anapus Jordano, Pagonių Galilėja“.¹⁴

Tai, kad Izaijas kalba būtent apie antrąjį atėjimą jūros keliu, o ne apie pirmąjį, kada Kristus ilgai išbūdavo Zabulono ir Neftalio žemėse, darosi aišku iš kitų Izaijo pranašystės eilučių:

„Nes mums gimė kūdikis ir mums duotas sūnus: Viešpatavi138mas yra ant jo peties, ir jis bus vardu: Nuostabus, Patarėjas, Galingasis Dievas, būsimojo amžiaus Tėvas, taikos Kunigaikštis. Jo viešpatavimas daugės, ir taikai nebus galo; jis sėdės Dovydo soste ir jo karalystėje, kad ją sustiprintų ir paremtų teismu ir teisybe jau dabar ir per amžius. Kareivijų Viešpaties uolumas tai padarys“.¹⁵

Biblijos tyrinėtojai manė, kad šioje pranašystėje kalbama apie Kristų, nors atvirai pripažino, kad kai kurios pranašystės neišsipildė ir išsipildyti gali tik laikų pabaigoje, kai Jis ateis antrą kartą. Dalis tų pranašysčių tiko Švenčiausiajam Kristui, bet dauguma — ne. Pavyzdžiui:

1. „Viešpatavimas nebuvo ant jo peties“.

Kristus pats sakė:

„…atiduokite, kas ciesoriaus — ciesoriui, o kas Dievo — Dievui“.¹⁶

„Mano karalystė ne iš šio pasaulio“.¹⁷

2. Kristaus vardas nereiškia „Galingasis Dievas“.

Kristus aiškiai suvokė, kad Dievas ir Jis — skirtingos esybės:

„Kam vadini mane geru? Niekas nėra geras, tik vienas Dievas“.¹⁸

3. Kristus nebuvo „būsimojo amžiaus Tėvas“. Jis dažnai sakė, kad Tėvas — kitas, skirtingas nuo Jo. Ir nors Kristus tvirtino, kad tikslo požiūriu Jis ir Tėvas yra „viena“, bet vis dėlto Jis labai dažnai pabrėždavo:

„Tėvas, kuris man jas (avis — aut.) davė, yra aukščiau už viską…“¹⁹

„…Sūnus nieko negali daryti iš savęs, o vien tai, ką mato darant Tėvą“.²⁰

4. Nors Kristų ir vadino „Taikos Kunigaikščiu“, Jis pats tvirtino priešingai:

139

„…Aš atėjau nešti ne ramybės, o kalavijo“.²¹

Jis taip pat sakė:

„Gal manote, kad esu atėjęs atnešti žemei ramybės?! Ne, sakau, jums, ne ramybės, o nesantarvės“.²²

5. Kristus nelaukė, kad po Jo mirties padidės Jo valdžia ir taika. Nes Jis pasakė:

„Nuo dabar penki vienuose namuose bus pasidaliję: trys prieš du ir du prieš tris“.²³

Ten pat Kristus kalba apie paskutines dienas, kai Jis sugrįš kaip „vagis“ naktį.

Taigi aš sužinojau, kad:

1. „Viešpatavimas buvo ant Bahá’u’lláh peties“. Jo Raštuose buvo numatyti vietiniai, nacionaliniai ir tarptautiniai institutai jo Tikėjimui palaikyti ir žmogaus teisėms ginti visame pasaulyje.

2. Jam galima taikyti ir žodį „Patarėjas“, nes pagal Jo įsakymus buvo įgyvendintas pasitarimo principas tų valdymo institutų veiklai tvarkyti.

3. Kaip Kristus buvo vadinamas „Sūnumi“, taip Bahá’u’lláh „Tėvu“. Ir jo misija buvo Tėvo misija: suburti žmoniją į vienus namus, o tais namais padaryti visą planetą. Bahá’u’lláh savo atėjimo tikslą nurodė esant tokį — visų tautų, rasių ir religijų suvienijimas. Ir Jis buvo vienas visų religijų, rasių ir tautų tėvas.

4. Skirtingai nuo Kristaus, Bahá’u’lláh misija kaip tik buvo nešti taiką. Jo aukščiausias tikslas buvo — taika visame pasaulyje. Jis buvo Taikos Kunigaikštis, tai matyti labai aiškiai iš jo pokalbio su profesoriumi E.G. Browne’u Šventojoje žemėje. Aš skaičiau paties Browne’o pasakojimą apie tą nepamirštamą vizitą: „… švelniu, maloniu balsu man buvo pasiūlyta atsisėsti…“ Tu atvykai aplankyti kalinio ir tremtinio… Mes linkime gero visam pasauliui ir laimės visoms tautoms… Kad visos tautos susivienytų tikėjime ir žmonės taptų broliais… Bet taip ir bus: šitie bevaisiai prieštaravi140mai, šitie naikinamieji karai greitai nueis į nebūtį, ir ateis „Didžiosios Taikos“ laikai. „Tokie, kaip dabar prisimenu, — rašo profesorius Browne’as, — buvo žodžiai, kuriais, be daugelio kitų, kreipėsi į mane Bahá’u’lláh. Todėl tie, kurie juos perskaitys, tegul sprendžia patys, ar nusipelno jie kalinimo ir mirties, taip pat, ar pasaulis praras, ar įgys, jeigu jo doktrinos taps prieinamos visuomenei“.²⁴

5. Ir kas dėl Bahá’u’lláh „viešpatavimo daugėjimo“, tai juk tikrai taip buvo. Praėjus truputį daugiau kaip šimtui metų, jo Tikėjimas prasiskverbė į visus kontinentus. Bahá’u’lláh valdos didėja kiekvienais metais. Tokia nepaprasta pažanga buvo pasiekta dėka Bahá’u’lláh proanūkio Šoghi Effendi Rabbani, vadovavusio Tikėjimui 36 metus.

Prisipažinkite, argi ir jūs, kaip kadaise ir aš pats, nešnabždate patyliukais: „Kokia nuostabi istorija?“ Mano, kaip seklio, tiriančio Taip ir neįvykusio atėjimo bylą, entuziazmas pasiekė epogėjų.

Visa tai įvyko Izraelyje, Šventojoje žemėje, pažadėtame „Achoro slėnyje“, „Karmelio kalno“ papėdėje.

Aš sužinojau, kad Bahá’u’lláh parašė šimtus tomų, siuntė daugybę laiškų vyriausybių ir religijų vadovams. Argi ne tai buvo pažadėta Psalmėse:

„Iš Siono, pilno gražumo, suspindėjo Dievas; ateina mūsų Dievas, ir netyli“.²⁵

Administracinis Bahá’u’lláh Tikėjimo Centras, Pasauliniai Teisingumo Rūmai pastatyti ant šiaurinio Karmelio kalno šlaito, vienoje iš gražiausių Izraelio vietų. Taip, pasirodžius šiam Naujajam Sionui, išsipildė Psalmių pranašystė apie paskutines dienas:

„Viešpats didis ir labai šlovintinas mūsų Dievo mieste, jo šventenybės kalne. Jo šventas kalnas, labai puikus kauburys, yra visos žemės džiaugsmas; Siono kalnas, šiaurės galas, yra didelio karaliaus miestas“.²⁶

Aš nutariau, kuo daugiau sužinoti apie Karmelio kalną, Haifą, Bahá’u’lláh miestą, ir apie Aką, jo kalėjimo vietą.