VALANDA IŠMUŠĖ

Jau daugiau kaip šimtas metų žmonija nekreipia dėmesio į Bahá’u’lláh Žinią. Žmonės nesivargina ištirti Jo Mokymą ir nepaiso visų Šventųjų Knygų nuo laikų pradžios pažadų apie Jo atėjimo dieną, nepaiso nedviprasmiško Kristaus įspėjimo: „Budėkite! Nes nežinote kurią valandą ateis jūsų Viešpats!“

Šiuos žodžius Bahá’u’lláh siuntė grupei Rytų ir Vakarų monarchų:

„Ištirkite mūsų Bylą, įsigilinkite į visa tai, kas teko mūsų daliai ir teisingai pasirinkite arba mus, arba mūsų priešus… Jūsų tautos — jūsų lobis. Sergėkitės savo valdymu pažeisti Viešpaties priesakus ir atiduoti savo valdinius į plėšikų rankas. Dėka jų jūs valdote, iš jų lėšų gyvenate ir jų padedami nugalite. Ir vis dėlto su kokia panieka jūs žiūrite į juos! Kaip tai keista, kaip labai tai keista!“¹

Kai Bahá’u’lláh buvo įkalintas Didžiajame kalėjime Ake, Jis pranešė valdovui, kuris Jį nuteisė kalėjimu, kad tokie persekiojimai negali priversti Jo nutilti. Bahá’u’lláh tik tarė žodžius, kuriuos Jam 245liepė kalbėti Visagalis Viešpats, tikėdamasis, kad nors vienas karalius, nors vienas valdovas, nacija ar tauta pakils ginti Dievo Žodžio ir nešti jį žmonėms, tik taip būtų galima panaikinti žmonių kančias.

Bahá’u’lláh laiškai Žemės karaliams buvo raiškūs ir paprasti. Jis rašė, kad jeigu nesustiprės meilės ir vienijimosi ryšiai tarp žmonių, jeigu tautos nesivienys broliškai bendradarbiauti, kad būtų galima įgyvendinti taiką Žemėje, jeigu nebus užtikrintos ir apgintos visų žmonių, ypač beturčių ir pažemintųjų, teisės ir jeigu visi žmonės ir ypač jų vadai nepradės gyventi taip, kaip patinka Viešpačiui, o ne jiems patiems ar kitiems žmonėms, jų karalystes, jų turtus, jų privilegijas, jų malonumus atims iš jų Vynuogyno šeimininkas (Mesijas — aut.), kuris atiduos vynuogyną (Žemę — aut.) tiems vertiesiems iš išrinktųjų, kurie išliks po didžiojo suspaudimo, kurį žmonija pati ir užsitrauks.

„Mes nė neketiname atimti iš jūsų jūsų karalysčių“, — rašė Bahá’u’lláh. — „Mūsų misija yra užkariauti žmonių širdis… Koks didelis palaiminimas laukia valdovo, kuris ketintų padėti mano Reikalui…“²

Bahá’u’lláh kantriai laukė ženklo, kad pasaulis jau išgirdo Jo balsą. Pagaliau Jis neiškentė ir prabilo:

„Praėjo dvidešimt metų, o karaliai!“ — priminė Jis. — „… Ir vis dėlto jums nepavyko sulaikyti agresoriaus rankos. Argi ne tiesioginė jūsų pareiga sudrausti prispaudėjo tironiją ir elgtis su savo valdiniais kaip pridera, kad jūsų teisingumo jausmas galėtų visapusiškai pasireikšti žmonijai?“³

Jis taip pat ir įspėjo juos:

„Atsitraukite nuo tironijos, nes aš pažadėjau niekam nedovanoti neteisybės“.⁴

Ir vėl, atsižvelgdamas į greit bėgantį laiką, jis kviečia valdovus:

„Šaukite tautas pas Viešpatį!“⁵

246

Teisė valdyti Žemę priklauso Viešpačiui, kalbėjo Bahá’u’lláh, o karaliai — tik jos saugotojai. Žmonių širdys, tvirtino Jis, brangenybių klodai. Tad tebūnie jie ištikimi Viešpačiui ir teneleidžia vagims ir nusidėjėliams vogti iš Viešpaties Jo brangenybes, kurios pagal teisę priklauso tik Jam vienam.

Nepaprastai mylėdamas bedalius žmonelius, Bahá’u’lláh kreipėsi į jų vadovus, kad šie taptų visiems sektinu pavyzdžiu. Kai valdovai atsisakė paklusti Jo kvietimui, Bahá’u’lláh su didžiausia užuojauta kreipėsi į vargšus ir pažemintuosius. Jis įtikinėjo juos, kad kol jie negręš savo širdžių į Dievą, jų nelaimės ir sunkumai nuolat didės. Materialinė civilizacija, kurią taip vertina žmonės, atsigręš prieš juos pačius. Ji taps jiems ne palaima, o bausmės rykšte. Ji prigamins karo įrankių, kurie paklupdys žmoniją. Tai savo ruožtu taps apsivalymo žaizdru, ir tada širdys bus pasirengusios priimti Dievo žinią.

Meilės Viešpats, o ne Baimės Viešpats, liepia Jam kalbėti tokias kalbas, sakė Bahá’u’lláh. Nes ne Visagalis Viešpats, o pats žmogus užtrauks nelaimę visai žmonijai. Ji neišvengiama, jeigu žmogus nevykdo Dievo įsakymų. Žmonija gali rinktis — lengvu ar sunkiu keliu jai eiti. Pasirinkti turi pats žmogus. Taigi nuo jo atsakymo priklauso, ar Dievo Karalystė ateis į žemę anksčiau ar vėliau, bet ji ateis neišvengiamai. Anksčiau ar vėliau, bet ji bus įgyvendinta. Jeigu ne tų, kurie dabar gyvena Žemėje, tai tada tų, kurie išliks po eilinės, paties žmogaus sukeltos katastrofos.

Bahá’u’lláh buvo labai įskaudintas, kad žemiškieji karaliai ir valdovai neatsakė į Jo laišką. Jis puikiai žinojo, kokių nelaimių žmonijai tai atneš.

„Juk matote, kokios naujos nelaimės užgriūna pasaulį kiekvieną dieną, — sielvartavo Jis. — Vis dažniau ir dažniau pasaulis krūpčioja. Nuo tos dienos, kai buvo apreikšta Lentelė (Laiškas Ra’isui — aut.), ir iki dabar pasaulis neįgijo nusiraminimo, o žmonių širdys — ramybės. Tai pasaulį kamavo ginčai ir nesutarimai, tai draskė karai, tai kankino nepagydomos ligos. Jo negalia pereina į stadiją be jokios vilties, bet tikrajam Gydytojui neleidžiama duoti vaistų, o pirmenybė teikiama nemokšoms ir veikti jiems lei247džiama visiškai laisvai… Jau greitai, Viešpaties Dieną, jie pajus jų rankų darbo vaisius. Taip jus perspėja Visažinis… Visagalio liepiamas“.⁶

To perspėjimo žmonija nepaiso iki pat šios dienos.