NAKTIES SVEČIAS

Svarbi data, kurios patvirtinimą troškau rasti tarp dangaus ženklų, buvo Bahá’u’lláh Tikėjimo gimimo laikas. Ir tai, pasirodo, buvo daugiau negu paprasta. Tas ženklas buvo didžiulė kometa.

Garsus astronomas, seras Jamesas Jeansas rašė savo knygoje „Per erdvę ir laiką“: „…dėl keistų aplinkybių daugelis žymių kometų pasirodymų, atrodo, arba sutampa su svarbiais istoriniais įvykiais, arba juos truputį aplenkia“.

Daug ką pasako ir tokios laikraščių antraštės:

NETIKĖTAS GIGANTIŠKOS UGNINĖS KOMETOS PASIRODYMAS DANGUJE VIDURY BALTOS DIENOS

Toji kometa pasirodė 1843 metais, metai iki užgimstant Bahá’u’lláh Tikėjimui, „aplenkusi“ tą įvykį. Tai buvo kometa-gigantas: jos uodega buvo nutįsusi per 105 milijonus mylių (1 mylia=1609 m). Ji pasirodė tuo metu, kad daugybę spėlionių ir aiškinimų buvo sukėlę didžiuliai ratilai apie Saulę (žr. anksčiau).

Knygoje „Mūsų pirmasis šimtmetis“ šitas reiškinys aprašytas taip: „1843 metų kometa laikoma turbūt pačiu nuostabiausiu mūsų laikų reiškiniu: ją buvo galima stebėti dieną gerokai iki tol, kol ji pasimatė ir naktį. Ji skriejo labai arti Saulės, o jos uodegos ilgis buvo tiesiog stulbinantis, visuotinį ir didžiulį publikos susidomėjimą ja galima pavadinti neturinčiu precedento“.

„New York Tribune“ ir „American Journal of Science“ skyrė didžiajai 1843 metų kometai specialius skyrius, beje, „Journal of Science“ apie ją rašė būtent tokiais žodžiais — „Didžioji 1843 metų kometa“.

Aš sužinojau, kad to meto dangus papasakojo dar nuostabes178nę istoriją. Kalba eina apie dar vieną kometą. Ją buvo galima stebėti 1845 metais. Ji, rodės, nieko nesiskyrė nuo kitų kometų, kurių tais metais pasirodė apie tris šimtus. Jau ir seniau ji buvo ne kartą tyrinėta ir 1846 metais dar buvo matyti dangaus skliaute. Ir vis dėlto tuo savo egzistencijos periodu ji buvo viena iš rečiausių kometų. Kaip tik tada ji įžengė į savo raidos baigiamąją, iš tiesų dramatišką, fazę. Kometa buvo pavadinta „Biela“, jos atradėjo vardu. 1944 metų „Encyclopedia Americana“ leidime tas įvykis aprašomas tokiais žodžiais: „Ji buvo iš naujo pastebėta 1845 m. lapkričio pabaigoje, ir per visą kitą mėnesį buvo atliekami paties nepaprasčiausio reiškinio astronomijos istorijoje — kometos skilimo — stebėjimai. To proceso metu kometos uodegos nebuvo matyti. Profesorius Challisas, stebėjęs tai per Northumberlando teleskopą Cambridge, nepatikėjo savo akimis, o paskui pamanė, kad teleskopas sugedęs, kai 1846 m. sausio 15 dieną pamatė dvi kometas ten, kur ką tik buvo viena. Tai buvo dviguba kometa, nors anksčiau apie tokį dalyką niekas nebuvo net girdėjęs. Netrukus Challiso stebėjimus patvirtino ir kiti mokslininkai“.

Seras Jamesas Jeansas apie tą kometą rašė: „Įdomiausia istorija galima pavadinti tai, kas atsitiko kometai Bielai, ji suskilo, kai 1846 metais buvo atidžiai stebima“.¹

Profesorius Challisas klydo. Kometa Biela buvo ne vienintelė dviguba kometa žmonijos istorijoje, kaip ir Sirijus nėra vienintelė dviguba žvaigždė. Astronomijos istorijoje žinoma buvus ir daugiau ryškių žvaigždžių, ne tik Betliejaus, taip pat kitų naujų žvaigždžių ir didžiausio dangaus kūnų suartėjimo, bent mums taip atrodančio, faktų. Pranašystei svarbu ne paties reiškinio unikalumas, bet nuostabus laiko atitikimas.

Kometa Biela išnyko 1846 metais. O 1852 metų rugpjūtį ji sugrįžo. Kaip tik tų metų tą mėnesį Bahá’u’lláh buvo įmestas į požeminį kalėjimą Teherane. Tai buvo pradžia jo keturiasdešimties metų žemiškosios tarnystės, trukusios iki pat jo mirties 1892 metais Izraelyje; keturiasdešimt metų, per kuriuos, anot Michėjo 179pranašystės, Dievas apreikš Mesijui „stebuklingų dalykų“.

Tie 1852 metai sutapo su 1269 metų pagal persų kalendorių pradžia. Tai buvo devinti metai po Babo pranašystės, kad ateis Bahá’u’lláh. Babas rašė:

„Devintais metais pasieksite galutinę palaimą… devintais metais patirsite Viešpaties buvimą“.²

Kai kometa, iš kurios pasidarė dvi, vėl pasirodė 1852 metų rugpjūtį, viena jos dalis buvo smarkiai nutolusi. Dabar danguje buvo aiškiai matyti tik kita jos dalis. Taip ir Babas, Bahá’u’lláh pirmtakas, miręs kankinio mirtimi, tuo metu nuėjo į istoriją, o tas, apie kurio atėjimą jis skelbė, Bahá’u’lláh, prisiėmė jam patikėtą misiją.

Apie naują tos kometos pasirodymą taip buvo pasakojama:

„1852 metų rugpjūčio pabaigoje pasimatė stambesnioji kometos dalis, o po trijų savaičių pasirodė ir mažesnioji dalis, dabar jau daug blankesnė negu jos palydovė“.³

Seras Jamesas Jeansas patvirtina tai, kas buvo anksčiau parašyta, ir priduria, kad 1852 metais kometos dalys nutolo viena nuo kitos per pusantro milijono mylių (1 mylia=1609 m).

Apie laikus, kai dviguba kometa švytėjo danguje, rašė ir Bahá’u’lláh. Jis gulėjo sukaustytas grandinėmis požemio kalėjime Teherane. Vėliau jis prisimindavo:

„… ir štai padvelkė į mane Visų Garbingiausiojo (Viešpaties — aut.) Dvasia ir pajutau visos kūrinijos pažinimo galią. Ne iš manęs tai, o iš To, Kas Visagalis ir Visažinis. Ir įsakė Jis man pakelti balsą tarp žemės ir dangaus…“⁴

Tą pačią valandą, lygiai kaip tada, kai balandis nusileido ant Kristaus Jordano vandenyse, ir kai liepsnojantis krūmas iškilo prieš Mozę, Didingoji Dvasia nusileido ant Bahá’u’lláh, kuris apie tai paskiau rašė:

„Prisiekiu gyvybe! Ne savo noru atvėriau pats save, bet Viešpats savo pasirinkimu apreiškė mane… Jei tik sumanau išsaugoti savo pasaulį ir ramybę — tuoj pat štai Šventosios Dvasios, stovin180čios dešinėje, balsas žadina mane… ir Nežemiškoji Dvasia, sujudusi mano krūtinėje, skatina mane pakilti ir nutraukti mano tylėjimą“.⁵

Kometa, pranešusi apie dvigubą įvykį — Babo ir Bahá’u’lláh pasirodymą — išnyko, kad jau niekad daugiau nebepasirodytų. Anot sero Jameso Jeanso: „… nė vienos iš jų daugiau niekas nebematė kaip kometos, o toje vietoje, kur jos turėtų būti, mirgėjo spiečius meteoritų, kurie vadinami Andromedidais. Kartkartėmis kirsdami žemės orbitą, jie dovanoja mums grandiozinį meteoritų lietaus reginį…“⁶

Tokiu pat būdu, kaip dvi kometos nebebuvo daugiau du atskiri dangaus kūnai, o susiliejo į vieną šviesos šaltinį, taip ir Babo ir Bahá’u’lláh Tikėjimai nebeegzistavo kiekvienas sau, o sudarė vieną visumą, nešančią pasauliui šviesą.

Bet yra dar viena unikali aplinkybė, kuri išreiškia Babo ir Bahá’u’lláh Tikėjimų vienybę. Jie neatskiramai susieti netgi savo tėvynės kalendoriuje. Pagal Persijos, kur gimė ir Bahá’u’lláh, ir Babas, kalendorių jų gimimo dienos eina viena po kitos lygiai taip, kaip buvo paskelbta ir apie jų misijas.

Pagal vakarietišką kalendorių Babas gimė spalio 20 dieną, o Bahá’u’lláh — lapkričio 12 dieną. Bet pagal persišką kalendorių Babo gimimo diena yra pirmoji Muharramo mėnesio diena, o Bahá’u’lláh — antroji. Šios dvi gimimo dienos Persijoje švenčiamos kaip viena didelė, bet dviguba šventė.

Aš buvau net per daug patenkintas sąrašu rastų dangaus ženklų, kurie buvo susiję su Bahá’u’lláh ir jo Tikėjimo atsiradimu. Tas sąrašas tikrai buvo įspūdingas:

1. 1833 metų žvaigždžių liūtis ir periodiški meteoritų lietūs, pasirodantys lapkritį, Bahá’u’lláh gimimo mėnesį.

2. „Dvigubų žvaigždžių“ tyrimų pradžia.

3. Ratilai aplink Saulę 1843 metais.

4. Gigantiškoji 1843 metų kometa.

5. 1844 metų ratilai.

181

6. 1845 metų kometa, 1846 metais suskilusi į dvi, o dar vėliau subyrėjusi į meteoritų spiečių.

7. 1844 metų hipotezė, kad pati ryškiausia žvaigždė — Sirijus — yra dviguba žvaigždė. Ji buvo patvirtinta 1862 metais, Bahá’u’lláh pareiškimo apie savo misiją išvakarėse.

Ir nors visi tie jaudinantys įvykiai — žemės drebėjimai, užtemimai, krintančios žvaigždės, kometos ir kiti dangaus ženklai — buvo susiję su Bahá’u’lláh, Dievo Šlovės, pasirodymu ir iš tikrųjų atrodė lyg psalmės žodžių patvirtinimas: „Dangus pasakoja Dievo garbę…“⁷, aš turiu pasakyti, kad Bahajų Tikėjimo skelbimui tai neturėjo jokios įtakos. Tai buvo gamtos reiškiniai, XIX amžiuje kėlę „mesijinę karštinę“, kuri išreiškė entuziazmą krikščionių, laukiančių Kristaus sugrįžimo. Bahajų Tikėjime, kaip aš išsiaiškinau, kur kas daugiau reikšmės teikiama simbolinei „krintančių žvaigždžių“ ir kitų ženklų prasmei.

Dabar aš nuoširdžiai pritariau laikraščių darbuotojams, tvirtinusiems, kad jeigu pasakojimas apie Kristaus sugrįžimą būtų buvęs išspausdintas, kaip tikra istorija, tai jis būtų tapęs nepaprasčiausias pasakojimas, kokį tik įmanoma papasakoti žmonijai. Ir aš pajutau, kad papasakoti šitą istoriją atėjo laikas.

O prie pranašystės „Apie Mesijo atėjimą bus paskelbta danguje ir žemėje“ parašiau — „išsipildė“. Tad ir aplanką su pranašystėmis užverčiau — toji Taip ir neįvykusio atėjimo bylos dalis buvo baigta.

Liko tik viena kliūtis. Ją reikės įveikti kiekvienam, kuris nuoširdžiai tiki Kristaus įspėjimu:

„Todėl budėkite, nes nežinote, kurią dieną ateis jūsų Viešpats“.⁸

Jeigu man pavyks įveikti ir šią kliūtį, tai aš tikrai vieną kartą visiems laikams atskleisiu tą ilgaamžę Kristaus sugrįžimo paslaptį.

O tą kliūtį galima nusakyti trim žodžiais: „Saugokitės netikrų pranašų!“

182