KIEKVIENA SIELA — VALDOVĖ

Kūdikis negali paveldėti tėvo ar motinos tikėjimo. Jis turi pats nuspręsti, tikėti ar netikėti į Dievą.

Bahá’u’lláh moko, kad niekas neturi priimti tikėjimo tik dėl to, kad tą tikėjimą išpažino tėvai ir artimieji.

Kiekvienam žmogui turi būti suteikiama teisė pačiam išsiaiškinti ir nuspręsti, ar jis nori priimti tikėjimą, ar ne.

Kaip tik dėl to nė vienas kūdikis negimsta bahajumi. Sprendimą tapti bahajumi jis gali priimti sulaukęs penkiolikos metų amžiaus, kurį Bahá’u’lláh pavadino „dvasinio subrendimo“ amžiumi.

Tėvų pareiga — supažindinti kūdikį tiek su materialiu pasauliu, tiek ir su dvasiniu. Vaikui reikia papasakoti apie visų didžiųjų ir šventųjų Dievo Pasiuntinių darbus ir mokymus. Tai suteiks galimybę jau nuo mažumės išvengti religinių prietarų ir galbūt padės vėliau pasirinkti tikėjimą.

Į savo tikėjimą tėvai gali traukti vaiką tik savo gyvenimo ir atsidavimo Viešpaties mokymui pavyzdžiu. Tačiau negalima vartoti nė trupinio prievartos. Skatinimu turi būti meilė. Kiekvieno siela yra laisva rinktis savo kelią, ji — savo dvasinės paskirties valdovė. Toks yra dar vienas Bahá’u’lláh medžio vaisius.