GYVIEJI IR MIRUSIEJI

Įdomi mintis šovė man į galvą: o kas, jei dabar būtų pirmojo atėjimo laikai ir aš norėčiau gauti atsakymus į savo klausimus? Ir, tarkim, imčiau klausinėti pamaldžius žmones ar religinius vadovus: „Ar atėjo Mesijas? Kas Jis? Kur Jis?“. Greičiausiai, kaip tada, taip ir dabar mano klausimai būtų sutikti be ypatingo entuziazmo.

Todėl aš atidžiai išnagrinėjau, kaip viskas buvo per pirmąjį Kristaus atėjimą, stengdamasis surasti ką nors, į ką galėčiau įsikib56ti. Rašte aš radau nuorodą, kad didžiuma to meto žmonių buvo dvasiškai „mirę“, nepripažino Jėzaus ir nepriėmė Jo. Ir visai nedaug tų, kurie buvo dvasiškai „gyvi“, pažino Jį ir įtikėjo.

Pats Kristus vadino žmones „gyvais“ arba „mirusiais“ priklausomai nuo to, ar jie įtikėjo į Jį ar ne. Vienas jaunuolis sutiko sekti paskui Kristų ir tarnauti Jam, kai tik palaidos savo tėvą. Į tai Jėzus atsakė:

„…sek paskui Mane ir palik mirusiems laidoti savo numirėlius“¹.

Tai galėjo reikšti tiktai viena: tegu dvasiškai mirę laidoja fiziškai mirusius. Tai man priminė žmones, kurie viską supranta, bet kuriuos pranašas Jeremijas pavadino dvasiškai mirusiais. Jis taip ir kreipiasi į juos:

„…Klausyk, paika tauta, kuri neturi širdies; jūs, kurie turėdami akis, nematote, ir ausis, ir negirdite“².

Betyrinėdamas aš sužinojau, kad pirmą kartą Kristus pasirodė žmonėms ne magiškos žavesio auros supamas, kaip jie įsivaizdavo Mesijo atėjimą. Priešingai, Jis buvo atstumtas, apšauktas netikru pranašu ir nubaustas. Saujelė Jo mokinių buvo išjuokta minios: juk jie patikėjo tokia akivaizdžia nesąmone, kad Mesijas galėjo ateiti „iš Nazareto“ ir dar be viso pasaulio trimito garsų. Juk tas Jėzus iš Nazareto, sakė jie, pagimdytas moters ir visur rodosi paprasto žmogaus kūnu. Jis geria ir valgo, pavargsta ir miega, jis kenčia ir pyksta. Negi gali taip elgtis didingasis Mesijas!

Kristaus mokiniai labai krimtosi dėl to, kad religiniai vadovai, įtakingi žmonės, prekiautojai ir mokslininkai netiki, nepriima ir nesupranta Jo misijos. Ir jie kreipėsi į Kristų pagalbos.

„Kodėl žmonės netiki?“— paklausė Jo. Juk ženklai buvo akivaizdūs. Kristus atsakė:

„Jums duota pažinti Dangaus Karalystės paslaptis, o jiems neduota… jie žiūrėdami nemato, klausydami negirdi ir nesupranta… Todėl palaimintos jūsų akys, nes mato, ir jūsų ausys, nes girdi“.³

57

Taip Kristus guodė juos ir aiškino, kad reikia ypatingų „akių“ ir „ausų“, kad galėtum pažinti Mesiją jo atėjimo dieną. Mokiniai buvo dvasiškai „gyvi“, o visi kiti — „mirę“. Ortodoksai judėjai sakė: „Tas Jėzus niekaip negali būti Mesijas, jeigu gerai pagalvotum. Jeigu jis būtų Mesijas, tai prieš tai būtų atėjęs Elijas, argi Šventajame Rašte neparašyta, kad pirmasis turi ateiti Elijas? Jeigu tas žmogus iš Nazareto — Mesijas, tai kur gi tada Elijas? Kas jį matė?“

Tas klausimas buvo per sunkus Kristaus mokiniams. Juos juk taip pat mokė: prieš pasirodant Mesijui turi ateiti Elijas. Tada jie atėjo pas Jėzų ir tiesiai paklausė.

Elijas jau atėjo, atsakė Kristus. Elijas jau yra tarp žmonių, bet niekas negalėjo nei jo pažinti, nei suvokti tos tiesos. Anot Kristaus, Elijas atėjo, bet toks, kokio jo niekas nelaukė, todėl jo niekas iki šiol neatpažino. Kristus kantriai aiškino mokiniams šitą simbolinę tiesą:

„…ir jeigu norite priimti, tai jis (Jonas Krikštytojas — aut.) yra tas Elijas, kuris turi ateiti“.⁴

Tai buvo puikus paaiškinimas. Jonas Krikštytojas buvo Elijas? „Jeigu norite priimti“,— prieš paaiškindamas sako Kristus.

Tai galėjo reikšti tik viena: „Jei galite suvokti ir priimti simbolinį faktų aiškinimą“. Kristus tuoj pat priduria:

„Kas turi ausis, teklauso!“⁵

Šį kartą jokių abejonių ir būti negali. Jis įspėjo mokinius, kad tik dvasios klausa galima išgirsti tiesą ir patikėti ja. Nepriimti Kristaus žodžių tiesmukai, o ieškoti jų paslėptos prasmės.

Šitas sugrįžimas, kuris, Kristaus žodžiais tariant, jau įvyko, yra sugrįžimas dvasios, o ne kūno. Tai patvirtina ir pats Jonas Krikštytojas. Jo paklausė: „Ar tu Elijas?“ Jis atsakė: „Ne“. Jo paklausė: „Ar tu tas pranašas?“ Jis atsakė: „Ne“.⁶

Žinoma, Jėzus nemelavo. Jis žinojo, kad Jonas nėra Elijas 58kūnu. Tik dvasios akimis buvo galima pamatyti ir priimti Joną kaip Eliją. Tiesa paprasta, jeigu ją suvoksime simboliškai: Elijo dvasia sugrįžo Jono Krikštytojo kūnu.

Jeigu žmonės nesugebės suvokti paslėptosios tiesos ir patikėti ja, jie, aiškino Kristus, ir toliau laikys Jį, Kristų, netikru pranašu.

Elijo sugrįžimas įvyko. Elijo dvasia grįžo Jono pavidalu. Aš aptikau Evangelijoje pagal Luką, kad tai Jonui Krikštytojui buvo išpranašauta:

„… (Jonas — aut.). Iš pat motinos įsčių jis bus kupinas Šventosios Dvasios… Su Elijo dvasia ir galybe jis žengs pirma Viešpaties…“⁷

Tai buvo vienas iš pačių svarbiausių „kabliukų“, kurį man pavyko surasti Kristaus mokyme. Tai pasirodė besąs dar vienas patvirtinimas to, kad Mesijas, kai Jis sugrįš, turės naują vardą.

Jono ir Elijo paralele Kristus parodė, kad Dievo Pasiuntinys negrįžta kūnu. Grįžta tik Šventoji Dvasia, bet ateina ji kitu keliu, į kitą epochą ir kitu vardu.

Mokiniams buvo nelengva suvokti šią tiesą. Kitoje vietoje skaitome, kad jie vėl priėjo prie Kristaus ir panašiai paklausė:

„…kodėl Rašto aiškintojai sako, jog pirmiau turįs ateiti Elijas?“⁸

Kristus aiškina jiems kaip galėdamas paprasčiau:

„…tiesa, Elijas turi ateiti ir viską atitaisyti. Bet aš jums sakau, kad Elijas jau buvo atėjęs, ir jie jo nepažino, bet padarė su juo, ką norėjo; taip nuo jų turės kentėti ir Žmogaus Sūnus. Tada mokiniai suprato, Jį kalbėjus apie Joną Krikštytoją“.⁹

Elijas atėjo. Tik niekas tuo nepatikėjo, nes Elijo „dvasia“ grįžo Jono kūnu. O kadangi tas sugrįžimas įvyko nelauktai, žmonės jo nesuprato ir nepriėmė. Juos mokė, kad sugrįžimas bus sugrįžimas tiesiogine šio žodžio prasme, todėl tai, kas iš tikrųjų atsitiko — dvasinis sugrįžimas,— buvo priešingybė to, ko juos mokė.

59

Jeigu tai pasikartojo ir 1844 metais, tai visiškai tikėtina, jog buvo padaryta išvada, kad jokio Mesijo nebuvo — bent jau tokio, kokio ateisiant visi laukė.

Ir vis dėlto, galbūt atsirado nors saujelė žmonių, kurie turėjo „akis, kad matytų“ ir protą, kad suprastų grįžimo simboliškumą. Tai reikėjo patikrinti.

Kad tokia klaida galėjo būti padaryta, savo knygoje „Ateinantis Pasaulio Mokytojas“ nurodė Pavri, pranašysčių apie paskutiniąją dieną tyrinėtojas. Jis rašo: „Tikriausiai krikščionių bažnyčioje atsiras tokių, kurie pažins Jį dėl Jo išminties ir gebėjimo nuoširdžiai atjausti. Bet jeigu jie bus įsitikinę, kad Jis ateis toks, kokį jie įsivaizduoja, ir pamirš, kad „Viešpaties keliai nežinomi“ ir kad savo matu neįmanoma pamatuoti Jo darbų, Jis gali praeiti pro šalį nepažintas, kadangi neatitiks jų įprasto įvaizdžio, kuris susijęs su jo vardu. Kai Jis atėjo aną kartą, „judėjams Jis nebuvo pakankamai judėjiškas, Jo savu nepripažino nei romėnai, nei graikai. Jis buvo per daug didis jiems visiems“. Matyt, ir šį kartą Jis bus blogas protestantas protestantams, nepakankamai geras katalikas katalikams ir per daug religingas liberalams. Jis bus per daug didis jiems visiems. Tas, kuris vėl ateis su gerąja Naujiena žmonijai, nebus induistas, kokį Jį norėtų matyti induistai, musulmonas Mahometo sekėjams, budistas budistams ir krikščionis krikščionims. Jis bus per daug didis jiems visiems“.

Kad būtų galima sužinoti apie Jo sugrįžimą, reikės ypatingo dvasinio įžvalgumo, o ir pats Kristus dar kartą tai nurodė:

„Kai tik pamatysite pranašo Danieliaus paskelbtą sunaikinimo pabaisą, stovinčią šventoje vietoje (skaitytojas teįsidėmi!)“.¹⁰

Šie paskutiniai žodžiai rodo, kad Jo atėjimo nepastebės paviršutiniškas žvilgsnis, ir tik dvasios regėjimas jį įžvelgs.

Apaštalas Petras savo pirmajame laiške taip pat pateikia tą simbolinę tiesą, kad ateinantys Šventieji Pasiuntiniai pilni Kristaus Dvasios. Apie tuos Pranašus jis taip sakė:

„…kurį ir kokį laiką nurodė juose veikianti Kristaus Dvasia, 60išpranašavusi Kristaus kentėjimus…“¹¹

Tą, kad Mesijas pasirodys tuo metu tarp mūsų ir gyvens kaip paprastas žmogus, patvirtina daugelis šaltinių. „Dvylikos Patriarchų Testamente“, knygoje, kurią labai vertino pirmieji krikščionys, skaitome:

„Aukščiausiasis ateis į Žemę žmogaus pavidalu, valgys ir gers su žmonėmis pasaulyje“.¹²

Kankinio Justino knygoje Trifonui Judėjui priskiriami tokie žodžiai: „Visi mes (judėjai — aut.) laukiame, kad Mesijas ateis kaip vienas iš daugelio“.¹³

Rodericas Dunkerley knygoje „Prie Evangelijos puslapių“ taip cituoja Kristų skyriuje, skirtame kai kuriems Jo posakiams:

„Aš buvau tarp žmonių, ir matė jie mano kūną, ir aš supratau, kad visi žmonės girti ir nė vienas nejaučia troškulio, ir mano siela kentėjo dėl žmogaus sūnų, nes jų širdys buvo aklos“.¹⁴

Dabar aš supratau, kad nesuklydau ieškodamas Kristaus, sugrįžusio nauju fiziniu kūnu, bet su ta pačia Šventąja Dvasia. Kristus pats tą pasakė įspėdamas mokinius, kad Elijas sugrįš Jono kūnu. Jis sakė:

„…taip ir Žmogaus Sūnus nukentės nuo jų“.¹⁵

Sau pačiam aš parašiau to skyriaus rankraščio paraštėje: „kas turi ausis, teklauso“.