AUTORIAUS ŽODIS

6

Keleivinė raketa iš Veneros šįvakar atvyksta į Londono aerouostą!

Ši antraštė laikraštyje patraukė mano dėmesį. Aš peržvelgiau pirmuosius kitų dviejų laikraščių puslapius:

Mokslas įrodė, kad siela nemirtinga!

Atlantida kyla iš jūros prie Portugalijos krantų!

Aš pažvelgiau viršum stalo į „Telenaujienų“ redaktorių:

— Ar yra dar ko nors?

Jis parodė dar pora antraščių:

Rasta panacėja nuo visų ligų.

Hitleris gyvas ir gyvena Vienoje!

— Na, tiesiog pasaulio pabaiga,— linktelėjau.

Redaktorius ištiesė man laikraštį su tomis antraštėmis:

— Imk, paskaitysi.

Grįžęs į sporto skyrių prie savo stalo, atverčiau laikraštį ir ėmiau atidžiai skaityti. Ir staiga pajutau jėgų antplūdį. Jau rytą aš pasijutau esąs seklys, kuris tiria nusikaltimą, įvykdytą daugiau kaip prieš šimtą metų. O iki šiol vis nesisekė aptikti pėdsakų. Bet štai perskaitęs šitą straipsnį, panorau ieškoti toliau. Buvo aišku, kad, nepaisant šimto metų senumo, šitos paslapties atskleidimas domino ne mane vieną, bet ir tūkstančius kitų žmonių. Iš stalčiaus išsitraukiau aplanką ir minkštu pieštuku užrašiau: Keista taip ir neįvykusio atėjimo byla.

Tą straipsnį sudarė specialiai iš visų šalies laikraščių parinktos antraštės. Redaktorių buvo paprašyta atsiųsti laikraščiui išgalvotų antraščių, kurios, jų nuomone, labiausiai sudomintų skaitytojus.

Štai kai kurie iš jų parinktų „perlų“:

MOKSLININKAI ĮRODĖ, KAD ŠEKSPYRAS IŠ TIKRŲJŲ YRA MARLO

ŽIEMOS DAUGIAU NEBEBUS

ŠVENTASIS GRALIS RASTAS VELSE

KONANAS DOILIS KONTAKTUOJA SU ŽEME

SANTA KLAUSAS — TAI NE MITAS

Aš nusijuokiau. Jeigu šios antraštės kokį rytą būtų išspaus7dintos laikraščiuose, tikrai tai būtų pasaulio pabaiga.

Bet viena antraštė patraukė mano dėmesį. Visi tie užkietėję laikraštininkai sutarė dėl vieno, kad, jeigu Jis būtų pasirodęs iš tikrųjų, tai būtų buvę kaip perkūnas iš giedro dangaus. Jis, jų manymu, būtų galėjęs apversti pasaulį aukštyn kojom. Antraštė buvo viso labo tik du žodžiai:

KRISTUS GRĮŽTA

Su panašiu siužetu aš vargau jau dveji metai. Užtikau jį visai atsitiktinai ir jau antri metai bandau atskleisti tą, mano manymu, įdomią ir sunkiai paaiškinamą paslaptį. O prasidėjo viskas taip nekaltai. Kažkas davė man knygą, kurią parašė mano bendrapavardė Clara Endicott Sears. Knygos autorė — man ne giminė, bent jau taip man buvo paaiškinta Meno valstijos Serzporto ir Vanborco apylinkėse. Jeigu būčiau žinojęs, kas iš to išeis, tą knygą būčiau tuoj pat sudeginęs.

Tuo metu aš dirbau „United Press“ naktinėje pamainoje, taigi kartais turėdavau laiko šiek tiek pasėdėti ir pamąstyti. Klaros knygoje aš užtikau gana įdomią ir užburiančią istoriją, kaip XIX amžiuje žmonės nekantriai laukė antrojo Kristaus atėjimo.

Aš labai nustebau, kai sužinojau, kad to meto laikraščiai ir žurnalai iš tiesų spausdino straipsnius apie tą kvapą gniaužiantį įvykį, beje, rašė apie jį juokaudami, pasišaipydami, o kai kas ir visiškai rimtai. Kokių tik emocijų nebuvo išlieta tiek spaudoje, tiek gatvėse:

TAI GRĮŽTA KRISTUS AR NE?

RYTOJ — PASAULIO PABAIGA!

JĖZUS JAU PRIE JŪSŲ DURŲ!

NEŽINOMA KOMETA KELIA SIAUBĄ ŽEMĖS GYVENTOJAMS!

ANTRASIS ATĖJIMAS: TEISYBĖ AR MELAS?

Visiems patinka istorijos, dirginančios nervus, ir siaubas nupurto išgirdus rūsčiuosius žodžius „pasaulio pabaiga“. Ir štai pasipylė pranašystės kiekvieno skoniui, pradedant nuo pažadų, kad „pasaulio pabaiga prasidės lapkričio 23 dieną, ketvirtadienį, 7 valandą vakaro. Ji prasidės Ohajo slėnyje ir slinks į šiaurę per Mičiganą“, ir baigiant rimtų mokslininkų, išstudijavusių Šventąjį Raš8tą, perspėjimu, kad tą dieną „…žvaigždės kris iš dangaus, ir Žemė pajudės iš savo vietos“.

Įstabesnės ir baisesnės istorijos neįmanoma ir sugalvoti. Ir praeito amžiaus penktame dešimtmetyje ją pasakodavo ir perpasakodavo labai aistringai. Jaudinantys pranešimai pasirodydavo Jungtinėse Valstijose, Anglijoje, Kanadoje, Europos ir Azijos šalyse, netgi Afrikoje ir Australijoje. Visur žmonės buvo griežtai įspėjami, kad ruoštųsi netikėtam Kristaus atėjimui, kuris, vienų nuomone, atneš žmonijai laimę, kitų manymu — kančias. Dauguma žmonių ir toliau ramiai gyveno, juokdamiesi ir gailėdamiesi tų, kurie tapo savo fanatizmo aukomis. Bet nemaža žmonių buvo apėmusi paniška baimė.

Brošiūrose, viešuose pasisakymuose, iš bažnyčių sakyklų ir spaudoje Biblijos žinovai ragino nenorinčią susiprasti ir abejingą minią atgailauti.

— Išmušė paskutinė valanda!— rūsčiai šaukė jie.

Ir daug kas jais patikėjo. Daugelis šeimų pardavė namus ir turtą. Vieni pasiimdavo visus pinigus iš bankų ir atiduodavo tiems, kurie netikėjo. Kiti siūdinosi specialias įkapių drobules, kad į jas susisupę galėtų įžengti į dangų. Pasakojama apie grupę žmonių, kurie vieną lemtingą, jų manymu, dieną išėjo į kalnus, kad ten sulauktų Kristaus, nusileisiančio debesyje. Deja, juos pasitiko tik smarki liūtis.

Aš tyriau juridinius dokumentus, kuriais remiantis patys pareigingiausieji teisę į savo turtą suteikė Kristui, kuris, kaip jie manė, tučtuojau turi ateiti. Visas kaimas kuo rimčiausiai ketino tapti Jo amerikietiškąja rezidencija. Net ir pavadino jį „Rojumi“.

Kažkokia aistringa beprotybė buvo apėmusi tada žmones visose krikščioniškojo pasaulio dalyse. Bet kodėl? Kodėl jie visi laukė Kristaus? Kodėl būtent tuo metu?

Taip, tai buvo paslapčių paslaptis. Atrodė, kad „atėjimo virusas“ staiga užkrėtė žmones visuose penkiuose kontinentuose. Mano smalsumas vis didėjo, kai skaičiau apie visus tuos ryškius, dažnai juokingus, o kartais ir tragiškus įvykius, vykusius įvairiausiose pasaulio vietose.

9

Smalsumas ir davė pradžią šiai knygai.

Atvirai kalbant, nė neatsimenu, kada pajutau, kad su visa galva pasineriu į tuos patrauklius, visą laiką suryjančius tyrimus. Ar tai atsitiko bibliotekoje, muziejuje, o gal prie Elijo olos Karmelio kalne? Mano susidomėjimas didėjo pamažu, kol galų gale aš nutariau išsiaiškinti, kas vis dėlto buvo istorija apie Kristaus sugrįžimą — mitas, klaida ar didžiausia neatskleista mūsų dienų paslaptis.

Kartą vienos iš daugybės bibliotekų, kuriose aš tuo metu beveik gyvenau, skaitytojų salėje, aš pajutau netikėtą, su niekuo nepalyginamą jaudulį, kokį turbūt patiria archeologas, nusprendęs mesti savo kasinėjimus, kai staiga nuo jo kirtiklio smūgio griūna siena ir prieš akis atsiveria iki tol nepažintas, nuostabus senovės pasaulis.

Aš supratau, kad mano tyrimas — ne šešėlio vaikymasis. Dulkėtose bibliotekų lentynose aš aptikau kitą seklį ir kartu su juo atsidaviau jaudinančiai paieškai. Iki manęs tai darė profesorius E. G. Browne’as iš Pembroko koledžo Kembridže. Matyt, ir jam ramybės nedavė šitoji mįslė, ir jis iš dalies ją įmino. Lygindamas ją su Kristaus istorija, jis rašė:

„Aš laikau savo pareiga ir malonia priederme… supažindinti su tuo savo tėvynainius…“¹

Vėliau Browne’o ieškojimų pėdsakus aptikau Šventojoje Žemėje: aš skaičiau jo paties rašytą laišką, kuriame jis išdėstė kelionės į Izraelį planą norėdamas susitikti su ta didžia Asmenybe. Jis rašė, kad nenurims, kol pats sau visko neišsiaiškins.²

Aš patyriau, kad tą patį jautė ir Browne’o amžininkas, garsusis Jowettas iš Beliolio koledžo Oksforde. Jis taip pat aptiko šią istoriją, su kuria susidūriau ir aš. Jis rašė:

„Šitie įvykiai per daug reikšmingi ir per mažai praėjo laiko, kad mes pajėgtume tinkamai juos įvertinti. Tai skirta tik būsimoms kartoms“.³

10

Abu profesoriai, ir Browne’as, ir Jowettas siejo savo atradimą su Kristaus grįžimu. Abu gyvai domėjosi šia istorija, pabrėždami jos aktualumą ir svarbą. Dabar, po keleto metų kruopštaus šios problemos tyrimo, aš taip pat priėjau prie panašios išvados. Aš nusprendžiau tęsti nuo tos vietos, kur jie sustojo, ir pagaliau užbaigti šį tyrimą.

Kituose skyriuose išdėstyti mano septynerių metų tyrimo rezultatai, juose siūloma manoji šios nuostabios, šimto metų senumo paslapties atskleidimo versija. Tie skyriai rodo, kad dabartiniai žurnalistai pavėlavo visu šimtu metų norėdami pateikti efektingą antraštę:

KRISTUS GRĮŽTA.

Ir iš tikrųjų, mūsų žurnalistus apgavo visu šimtu metų. Jūs čia rasite pakankamai įrodymų, kad, kai praeito šimtmečio penkto dešimtmečio laikraščiuose ir žurnaluose pasirodė straipsniai, pavadinti „Laukiama Kristaus sugrįžimo“, tai buvo ne prasimanymas, o tikra teisybė. Nors patys autoriai nė nesuprato, kaip rutuliojasi įvykiai, ir visiškai nesugebėjo įrodyti savo teisybės.

Jeigu tai, ką man pavyko atskleisti,— tiesa, tai (daug ko mačiusių Vakarų Amerikos laikraščių redaktorių teigimu) ji yra viena iš įstabiausių ir dramatiškiausių istorijų, kada nors pasirodžiusių spaudoje.

Bet ar manim patikės?

Jūs dabar kaip tik ir esate ten, nuo kur prieš septynerius metus aš pradėjau „Keistą taip ir neįvykusio atėjimo bylą“.

Williamas Searsas

11