PASLAPTIS AIŠKĖJA

Aš atidžiai išstudijavau visus Babo raštus, išverstus į anglų kalbą. Ieškojau nors kokio „kabliuko“, galinčio man nurodyti Didingojo Pasaulio Atpirkėjo, kuris, pasak Babo, turėjo greitai pasirodyti, buvimo vietą ir asmenybę. Babas aiškiai pasakė metus, kada turi ateiti Pažadėtasis:

„Kol nepraeis devyni metai nuo šio Dievo veiksmo, esmė to, kas sukurta, nebus atskleista… Tad būkite kantrūs, iki tapsite naujojo Kūrinio liudytojais“.¹

Čia viskas aišku. Devinti metai (1269) pagal persų kalendorių — tai 1853 metai pagal krikščionių kalendorių. Vadinasi, Jis ateis ne anksčiau kaip 1853 metais. Kitoje vietoje Babas yra parašęs:

„Devintaisiais metais įgysite visokeriopų malonių“.²

Ir vėl:

„Devintaisiais metais pajusite Viešpaties artumą“.³

Devyni metai nuo to laiko, kai jis pasisakė apie save (1844 m.), veda mus į 1853 metus.

Babo raštuose aš radau ir kitokių „pašnabždų“, kurios nurodė Mesijo pasirodymo vietą — netgi, tiesą sakant, miestą, kur tai įvyks.

Atsisveikindamas su jaunuoju mokiniu, kuris pirmasis juo patikėjo, Babas pasakė:

„Eik tiesiai į šiaurę ir aplankyk… Teheraną. Melsk galingąją Apvaizdą, kad tau būtų leista pasiekti tą vietą sostinėje, kur įsigalėjo tikroji Didybė, ir įžengti į Mylimojo buveinę. Tame mieste slypi paslaptis. Kai ji save atskleis, visas pasaulis aplink pavirs rojaus sodu“.⁴

96

Kitoje vietoje jis parašė: „Nukreipk savo žingsnius į Teheraną, kuris saugo tokio šventumo Paslaptį, jog… Širazas (gimtasis Babo miestas — aut.) nevertas, kad būtų lyginamas su juo…“⁵

Ar tik tai ir nebuvo toji paslaptis, kurios ieškodamas aš sugaišau tiek metų? Galbūt tai ir yra raktas nuo durų, už kurių slepiasi Atėjimo paslaptis, apie kurį tiek amžių veltui svajojo krikščionys, judėjai, musulmonai, budistai, induistai ir zoroastriečiai?

Aš aptikau dokumentinį pasakojimą apie Babo kelionę į kažkokią šventą vietą netoli Teherano. Ten palaidotam šventajam Babas skyrė tokius žodžius:

„Gera tau ilsėtis… mano Mylimojo pavėsyje“.⁶

Dėl vietos ir laiko nebeliko jokių abejonių: Teheranas, 1853 metai. Tačiau mano susidomėjimui buvo lemta dar padidėti, nes Persijos Šventosiose knygose aptikau dar vieną pranašystę, kurioje buvo sakoma, kad paskutinėmis dienomis ateis du Dievo Pasiuntiniai:

„Garso metais (1844 m. — aut.) žemė nušvis Jo šviesa… Jeigu išgyvensi iki Garazi metų (1853 m. — aut.), tai tapsi liudytoju to, kaip šalys, valdovai, tautos ir pats Dievo Tikėjimas — viskas prisikels naujam gyvenimui“.⁷

Toliau tirdamas Persijos istoriją, taip pat Babo Raštus, atkreipiau dėmesį į informaciją apie vieno nuostabaus žmogaus atsiradimą pasaulyje. Jis gimė Teherane, sostinėje. Jis buvo, kaip pranašavo Danielius, iš kilmingos giminės. Jo giminė kilusi iš senųjų Persijos karalių.

Man pasisekė surasti tokį pasakojimą apie jo vaikystę: „Nuo pat mažumės jis buvo nepaprastai dosnus ir geras. Jis labai mylėjo gamtą ir daug laiko praleisdavo sode arba laukuose. Jis labai stipriai traukė prie savęs žmones, tą gerai jautė aplinkiniai. Aplink jį nuolat būriavosi žmonių — ministrų, dvariškių, — net ir vaikai labai prisirišdavo prie jo“.⁸

97

Aš aptikau įrašų ir apie jo jaunystės metus. Jie labai priminė pasakojimus apie Jėzaus išskirtinumą: „Kai jam buvo tik trylika ar keturiolika metų, Jis jau garsėjo savo mokytumu. Jis galėjo samprotauti bet kokia tema ir išspręsti bet kokį jam pateiktą uždavinį. Jis dalyvaudavo didelių susirinkimų diskusijose (su aukščiausiaisiais dvasininkais — aut.) ir aiškindavo sudėtingus teologinius klausimus. Visi jo klausydavosi susidomėję“.⁹

Akivaizdu, kad įspūdį žmonėms jis darydavo labai stiprų. Netgi Persijos ministras pirmininkas pripažino jo nepaprastumą ir baisiai nerimavo dėl to. Kai jis buvo iškeltas kandidatu į vyriausybinį postą, ministras pirmininkas pasakė: „Palikite jį sau pačiam. Tas postas nevertas jo. Jam iškeltas daug aukštesnis tikslas. Aš negaliu jo suprasti, bet esu tikras, kad jo laukia didinga paskirtis. Jis mąsto ne taip kaip mes. Palikim jį ramybėje“.¹⁰

Jo gyvenimo istorijoje aš radau ir kitą panašumą į Kristų: „Kaip Kristus plovė savo mokiniams kojas, taip ir jis gamindavo valgį ir darydavo kitokias „neišaukštintas“ paslaugas savo sekėjams. Jis buvo tarnų tarnas, ir tik tąja tarnyste didžiavosi. Jei reikėjo, jis galėjo miegoti ant plikų grindų, gyventi duona ir vandeniu, o kartais tenkindavosi tuo, ką vadino „dievišku maistu“,… badavo! Jo tobulas romumas reiškėsi gilia pagarba gamtai, žmonėms, ir ypač šventiesiems, pranašams ir kankiniams. Visa kūrinija kalbėjo jam apie Dievą — nuo paties mažiausio iki paties didžiausio“.¹¹

Jo misija prasidėjo Rytuose, kaip išpranašavo Ezechielis ir Kristus. Ji prasidėjo Persijoje, kaip buvo išpranašavęs Danielius. Ji prasidėjo Teherane, kaip sakė Babas. Ir prasidėjo kaip tik praėjus devyniems metams, kai apie tai paskelbė Babas.

Babas rašė:

„Pažvelkite į Tiesos saulę… Tai iš tikrųjų tas, ką mes jums žadėjome… Palaukite, kol praeis devyni metai… Aš — tas pirmasis tarnas, kuris įtikės į Jį ir Jo ženklus“.¹²

98

Kad kas nesuprastų tų jo žodžių klaidingai, Babas parašė dar ir tai:

„Būk pagarbintas per amžius, o mano Viešpatie! Būk liudytojas, kad šitąja Knyga aš sudariau sandorą su visa kūrinija dėl misijos To, Kurį Tu greitai atsiųsi į pasaulį (Mesijo — aut.)…“¹³

Ir pagaliau:

„Po (1853 metų — aut.) jums bus duotas Kelias, kurį ir pažinsite“.¹⁴

Aš radau, kad Babas daugybę kartų mini didingą Mesiją, kuris turi pasirodyti praėjus devyniems metams, 1853 metais. Jo žodžiais tariant, palaiminta bus Persijos žemė, į kurią nužengs „Didingiausio Dievo Vardo ir Didingiausios Žinios“ nešėjas.

Tai buvo ne šalutinis įrodymas, bet konkretus tvirtinimas. Jį buvo galima patikrinti.