VIENAS GANYTOJAS, BET DAUG KAIMENIŲ

64

PASAULINĖJE BAŽNYČIŲ TARYBOJE NUOMONĖS IŠSISKYRĖ DĖL ANTROJO KRISTAUS ATĖJIMO

Pasiekti konsensuso neįmanoma

Ta antraštė neišgalvota. Ji ryškiu šriftu atspausdinta 1954 metų rugpjūčio 26 dienos laikraščio „Chicago Daily Tribune“ pirmame puslapyje. Straipsnis buvo parašytas tuoj pat po Pasaulinės bažnyčių tarybos asamblėjos, vykusios Ilinojaus valstijos Evanstono mieste ir sukvietusios 163 krikščionių veikėjus iš 48 šalių, atidarymo.

Straipsnio autorius, Chesly Manly, pradėjo jį taip: „Vakar antrosios Pasaulinės bažnyčių tarybos asamblėjos delegatų nuomonės dėl to, ar gali išsipildyti krikščionių viltys įgyvendinti Dangaus Karalystę mūsų pasaulyje, arba ar tai įvyks tik po antrojo Kristaus atėjimo, visiškai išsiskyrė“.

Praėjus tūkstančiui devyniems šimtams penkiasdešimt ketveriems metams po Kristaus gimimo jo sekėjai vis dar negali sutarti, ar tikrai Kristus žadėjo sugrįžti.

George’as Goyderis, rašoma straipsnyje, anglikonų bažnyčios delegatas, „sugėdino žymiausius teologus ir dvasininkus, kurie buvo pagrindinio pranešimo autoriai, „už per menką entuziazmą dėl Kristaus antrojo atėjimo“.

„Dokumente kalbama apie „smalsumą“, pasireiškusį dėl Jo atėjimo datos,— pasakė anglų delegatas.— Ko mums dabar būtinai reikia, tai naujos „Nepriklausomybės deklaracijos“ Kristaus atžvilgiu. Dar niekad pasaulis nepatyrė tokio chaoso, pasimetimo ir beviltiškumo“.

Buvo matyti ir tai, kad net Europos krikščionių vadovų nuomonės skyrėsi nuo Jungtinių Valstijų vadovų. Balandžio 19 dienos žurnale „Time“ skaitome: „Ateinančios Asamblėjos pagrindinė tema, kuria delegatai diskutuos per pirmą savaitę, skamba gana vienareikšmiškai: „Kristus — pasaulio Viltis“. Ir vis dėlto joje slypi klausimas, galintis — pirmiau negu bus į jį atsakyta — suskaldyti 65Senojo ir Naujojo pasaulio teologus. Kiek gi vilčių viso pasaulio krikščionys deda į Kristaus sugrįžimą?“

Toliau straipsnyje pateikiami žinomo norvegų vyskupo Eivindo Berggravo žodžiai, kad „…Šiaurės Amerikos krikščionys dažnai daro labai žemiškų žmonių, laukiančių, kad Dangaus Karalystė ateis tiesiog į žemę, netgi galima sakyti, tiesiog į Jungtines Valstijas, įspūdį“.

Tokiems Europos protestantams kaip vyskupas Berggravas, toliau rašoma straipsnyje, „krikščionių viltis greičiausiai yra biblinis lūkestis, kad vieną gražią dieną Kristus ateis, kad sunaikintų viską, kas yra ant žemės“.

H.H. Rowley knygoje „Apokalipsės tinkamumas“ rašo: „…atėjimo viltis yra pagrindinė Naujojo Testamento mintis“.

O. Cullmannas savo darbe „Kristaus sugrįžimas Naujajame Testamente“ nurodo, kad „…neigti šitą viltį (atėjimo — aut.) — reiškia iškreipti Naujojo Testamento Gerąją Naujieną apie išsigelbėjimą“.

A. J. Gordonas tvirtina, kad „bet koks mokymas apie prisikėlimą nesiejant jo su Atėjimu yra klaidingas“.

Britų feministė Christabel Pankhurst savo knygoje „Štai Jis ateina“ rašė: „Mano praktiškas požiūris į politiką stiprina mano įsitikinimą, kad tik Dievo Nurodymas (Kristaus sugrįžimas) gali išspręsti tarptautines, socialines, politines ir kitas pasaulio problemas“.

Dabar aš pamačiau, kad tas ginčas vyksta per amžius ir kad Pasaulinė Bažnyčių Taryba — tik dar vienas to ginčo paliudijimas. Daugelis konfesijų iš viso atsisakė dalyvauti toje Pasaulinėje Taryboje.

Buvo plačiai paplitusi nuomonė, kad Kristus, kalbėdamas apie savo sugrįžimą arba sugrįžimą To, Kuris ateis po Jo, turėjo omeny ne tikrą sugrįžimą, o simbolinį. Pagal tą teoriją Globėjas, Tiesos Dvasia, Tas, Kuris ateis jo vardu, iš tiesų yra Šventoji Dvasia, kuri nužengė ant Bažnyčios per Sekmines. Todėl, daroma išvada, sugrįžimas įvyko jau tada ir kito daugiau nebebus.

Mano tyrimai parodė, kad mokymas, jog Kristus sugrįžo, kai 66Šventoji Dvasia nužengė per Sekmines, atsirado greičiau dėl praktinių tikslų, o ne dėl to, kad viltis išsipildė. Šita doktrina atsirado gerokai vėliau po Kristaus laikų. Kai vis dėlto Jis nesugrįžo, reikėjo ką nors sugalvoti tam paaiškinti. O kadangi Kristaus žodžiai yra tiesa, vadinasi, Jo sugrįžimą reikia suprasti perkeltine prasme.

Tačiau tikėjimas Kristaus sugrįžimu ne visiškai mirė po Jo nukryžiavimo, jis vėl atgimė apie 1844 metus. Iš tikrųjų per daugelį šimtmečių krikščionys ne kartą patyrė nusivylimą dėl „laukimo dienų“, todėl po XVII amžiaus vis mažiau beliko žmonių, nuoširdžiai tikėjusių sugrįžimu, ir tik XIX amžiaus pradžioje viltis vėl įsižiebė žmonių širdyse. Tačiau buvo imtasi griežtų priemonių „tuščioms viltims“ užgesinti, ir Sekminių teorija sulaukė daugybės šalininkų.

Tie, kurie pritarė Sekminių teorijai, kaip vieninteliam antrojo atėjimo paslapties įminimui, nuoširdžiai tikėjo, kad Kristus nors ir vartojo tokius žodžius, kaip Globėjas, Tiesos Dvasia, o kai kada įvardį Jis, vis dėlto omenyje turėjo simbolinį Šventosios Dvasios nužengimą kaip tik tuo metu.

Tai, žinoma, sukėlė prieštaravimų audrą. Buvo nurodoma, kad pagal tą teoriją Šventoji Dvasia, pasireiškianti Tiesos Dvasia, esą turėjo atvesti… į tiesos pilnatvę, o iš tikrųjų Bažnyčia nuo tų laikų suskilo į šimtus skirtingų sektų, kurių kiekviena ėmė plėtotis savarankiškai, skelbdama tik savąjį tiesos kelią.

Garbusis Williamas Riley savo knygoje „Ar ateis vėl Kristus“ rašo: „Kalbėti apie Viešpaties sugrįžimą kaip apie paprastą kalbos figūrą, neturinčią tiesioginės prasmės, reiškia šventvagystę, ne ką mažesnę už visišką Šventosios Dvasios neigimą“. Ir priduria: „jeigu tiesioginės nuorodos į Viešpaties sugrįžimą nebereiškia Jo atėjimo, vadinasi, kalba nustojo ką nors reiškusi“.

Įsitikinęs, kad net ir praėjus visiems tiems metams krikščionių požiūris į antrąjį Kristaus atėjimą vis tiek labai skiriasi, nutariau pats ištirti, kas tuo klausimu rašoma Šventajame Rašte.

Iš pradžių susivoksiu pats, o jau paskui arba tęsiu paieškas, arba viską mesiu, tai priklausys nuo tyrimo rezultatų. Kol nesurasiu tiesos, tol nesutiksiu, kad neįmanoma atskleisti Taip ir neįvykusio atėjimo bylos paslapties.

67

Dabar aš, žinoma, supratau, kad jeigu Kristus ir sugrįžo į Žemę apie 1844 metus, nėra jokio pagrindo manyti, kad šita žinia tapo visiems žinoma, pasklido greičiau negu žinia apie pirmąjį atėjimą praėjus šimtui metų. Manau, kad jeigu praėjus šimtui metų po nukryžiavimo būtų buvusi sušaukta Pasaulinė Judėjų Taryba, jos delegatai nebūtų nieko girdėję apie pirmąjį atėjimą.

Taigi nusprendžiau: kol pats neištirsiu Kristaus pažadų sugrįžti, tol nepaisysiu nė vienos nuomonės. Arba Kristus žadėjo sugrįžti, arba ne. Tą išsiaiškinti — tokią užduotį ir iškėliau pats sau.