DIEVO ŠLOVĖ

Aš išstudijavau jaunojo persų mokinio, kuriam Babas pirmą kartą užsiminė apie savo misiją, pasakojimą. Jis taip pat ieškojo To, Kurį ateisiant žadėjo Babas. Jis leidosi į Teheraną ir ėmė klausinėti žmonių:

„Ar nėra šiame mieste žmogaus, kuris skirtųsi iš visų savo prigimties nepaprastumu?“

Jam buvo atsakyta, kad toks esąs čia tiktai vienas.

„Ką jis veikia?“

„Jis guodžia nelaiminguosius ir maitina alkanus“.

„O koks jo titulas ir kokia visuomeninė padėtis?“

„Nieko jis neturi, kaip tik rūpestį dėl varguolių ir visiškai jam svetimų žmonių“.

„Koks jo vardas?“

„Husaynas ‘Alí Bahá’u’lláh“.

„Kiek jam metų?“

99

„Dvidešimt aštuoneri!“¹

Taip aš ir sužinojau, kad jį vadino Husaynu ‘Alí, taip pat kaip Kristų Jėzumi. Ir kaip Jėzus visiems buvo žinomas „Kristaus“ (Pateptojo), taip ir Husaynas ‘Alí buvo žinomas „Bahá’u’lláh“ (Dievo Šlovės) vardu.

Bahá’u’lláh gimė Persijoje, tame krašte, kur Danielius matė kunigaikštį Mykolą, kurio vardas reiškė „panašus į dievą“.

Kai Danieliui buvo įsakyta „užantspauduoti knygas“ iki laikų pabaigos, jam buvo pažadėta:

„Anuo gi metu kelsis didis kunigaikštis Mykolas, kurs užstoja tavo tautos sūnus…“²

Bahá’u’lláh gimė Persijos Mazandarano provincijoje. Toji Persijos dalis nuo seno žinoma kaip „Palaimintoji žemė“. Štai kas parašyta apie Mazandarano:

„Apie tą provinciją sudėta daug legendų. Kalbama, kad ten išaugs dangiškas medis, kurio šakos sieks rojų. To medžio vaisiai teiks gyvybę tautoms. Daug žmonių keliavo į tą regioną tikėdamiesi surasti nuostabų medį. Kita legenda pasakoja, kad viename iš Mazandarano aukštų kalnų buvo įkalintas neapykantos ir karų valdovas“.³

Toliau ką tik pateiktos ištraukos autorius aiškina, kad šitos sakmės simbolizuoja iš tos provincijos ateisiant kažkokią Didingą Asmenybę, kuri atneš taiką visai žmonių giminei.

Panašių legendų galima rasti ir Apreiškimo, ir Danieliaus knygoje. Pranašas Danielius tame skyriuje, kuriame pranašauja, kad Mykolas, panašus į Dievą, išlaisvins žmones paskutinėmis dienomis, kalba ir apie tai, kad ateis didinga prisikėlimo diena. Tokią prisikėlimo dieną žada ir Kristus, kai sugrįš.

F. Hudgingsas judėjų pranašysčių tyrinėtojas, savo knygoje „Sionizmas pranašysčių šviesoje“ turėdamas galvoje šiandieną rašė: „Atrodo, mes iš tikrųjų atėjome į „laikų pabaigą“ tiksliai taip, 100kaip Pranašas (Daniel) regėjo savo vizijoje.

Husaynas ‘Alí Bahá’u’lláh. Keistas man vardas. Turėjo praeiti kiek laiko, kol aš pripratau prie jo. Juo labiau aš pažindinausi su jo gyvenimu, tuo greičiau tirpo pirmasis nepasitikėjimo ledukas. Taip, vardas buvo rytietiškas iš viduriniųjų Rytų. Aš, žinoma, suvokiau, kad pirmoji mano reakcija buvo tokia pat, kaip ir to romėnų istoriko, kuris šlovino imperatorių už tai, kad šis „naikina Nazariečio kultą“. Jį, vakarų žmogų, taip pat atstūmė rytietiškas vardas. Nors iš tikrųjų visi Dievo Pasiuntiniai ateidavo iš Rytų ir vadindavosi vardais, kurie iš pradžių atrodydavo keisti.

Maždaug tuo metu man į rankas pakliuvo tiesiog nuostabus pareiškimas. Bent jau man taip pasirodė. Jį parašė ne Babo ar Bahá’u’lláh sekėjas, o Biblijos tyrinėtojas iš Oksfordo universiteto, gerai žinomas krikščionių dvasininkas. Jis rašė: „Jeigu pastaruoju metu galėjo pasirodyti pranašas, tai pas Bahá’u’lláh ir mes turime eiti. Jis priklauso aukščiausios klasės pranašams“.⁴

Daktaro J. E. Carpenterio knygoje, kurią aš perskaičiau „Palyginamosios religijos“ tiesiai klausiama: „Ar Persija, varginama daugybės negandų, pagimdė naują religiją, kuri taps pasauline?“ (eis aplink pasaulį).

Dabar jau niekas nebūtų galėjęs priversti manęs atsisakyti tyrimo. Galimas daiktas, aš jau buvau prie Taip ir neįvykusio atėjimo paslapties atskleidimo slenksčio. Nejaugi ir mane, kaip daugelį kitų per ilgus amžius, apims nusivylimas?

Bet juk mano padėtis daug geresnė. Aš galiu naudotis išsamiu sąrašu konkrečių sąlygų, kurios turi būti įvykdytos, kad tas, kuris pretenduoja į Mesijo sostą, būtų prieš tai jo pripažintas. Aš vos valdžiausi. Tas jaudulys, kurį aš iki šiol jaučiau, manau, buvo daug didesnis už tą, kuris apima ieškotoją pamačius brangakmenių klodą. Nejau taip klostysis ir toliau?

Supratau, kad atėjo lemiamas momentas. Pasitiesęs prieš save sąlygų sąrašą, ėmiau pamažu, vieną po kitos lyginti jas su Bahá’u’lláh gyvenimu. Aš rengiausi išanalizuoti kiekvieną sąlygą ly101gindamas ją su to žmogaus gyvenimu. Aš jau daug žinojau apie Bahá’u’lláh, kad jis, kaip ir Kristus, patekęs į valdžios rankas, buvo baisiai įžeidinėjamas ir niekinamas. Jis buvo žvėriškai nuplaktas maldos namuose Amule. Praėjus dvejiems metams po Babo kankiniškos mirties jį suėmė ir ginkluotų kareivių lydimą išvarė pėsčią į požeminį kalėjimą tolimame Teherane. Kelyje nuo jo nuplėšė drabužius, keikė ir tyčiojosi.

Viename to meto istorinių liudijimų parašyta: „Visą kelią nuo Šimirano iki požemio kalėjimo Jis ėjo pėsčias, svilinamas negailestingos saulės, basas ir plika galva. Iš minios į Jį lėkė akmenys ir prakeiksmai… Jau prie pat požeminio kalėjimo viena senutė bandė sviesti į Jį akmenį. Ji meldė kareivių: „Leiskite man sviesti akmenį Jam į veidą!“ Bahá’u’lláh pastebėjo, kad senutė iš visų jėgų stengiasi neatsilikti, ir kreipėsi į sargybinius: „neleiskite tai moteriai nusivilti. Neatimkite iš jos to, kas, jos manymu, verta pagyrimo Dievo akivaizdoje“.⁵

Kad Bahá’u’lláh žodžiai netektų savo magiškos galios, nuo Jo atskyrė sekėjus. Jis buvo išvartytas iš gimtinės. Ginkluoti sargybiniai Jį pervedė per Persijos ir Irako sieną. Sužinojus, kur Jį nugabeno, jus tikriausiai kaip ir mane nukrės šiurpas…

Į Tigro ir Eufrato upių slėnį! Į tą pačią vietą, kur pranašui Ezechieliui buvo duotas „Dievo Šlovės“ regėjimas! Babilonas! Vardas „Bahá’u’lláh“ reiškia „Dievo šlovė“!

Aplanką, ant kurio buvo užrašyta „Įminimas“ atidėjau į šalį. Ant talpaus voko nupiešiau didelį klaustuką, o paskui visą dėmesį sutelkiau į pranašysčių sąrašą. Nuo to, kas dabar įvyks, priklausė Taip ir neįvykusio atėjimo bylos baigtis.

102