TRIMITO BALSAS

Dabar atėjo eilė mano antrajam „kabliukui“. Pranašystė skelbė: „…ir saulė pasidarė juoda kaip ašutinis maišas, visas mėnulis paraudo lyg kraujas“.

Liudijimų apie tą įvykį aš taip pat radau daugelyje dokumentų. Jį vadino: juodoji 1780 metų diena.

Tas įvykis taip patraukė visų dėmesį, kad apie jį skelbė ne tik Jungtinių Valstijų, bet ir kitų šalių laikraščiai. Štai kaip apie jį pasakoja daktaras Samuelis Stearnsas 1780 m. gegužės 22 d. laikraštyje „Boston Independent Chronicle“: „Tamsą sukėlė ne užtemi169mas, tai aišku dėl to, kad tuo metu mūsų sistemos dangaus kūnai užėmė skirtingas padėtis; nes Mėnulis visą tą dieną buvo daugiau kaip už šimto penkiasdešimties laipsnių nuo Saulės“.

Tas įvykis buvo toks unikalus, kad net buvo įrašytas į Websterio aiškinamojo žodyno 1883 metų leidimą:

„1780 metų gegužės 19 d. — Juodoji Diena — taip pavadinta dėl nepaprastos tamsos, kuri apėmė tą dieną visą Naujosios Anglijos teritoriją… Tikroji reiškinio priežastis nežinoma“.

Samuelis Tenny 1792 metais „Collections for the Massachusetts Historical Society“ rašė: „Juoda tamsa truko iki popietės, nors prieš dieną buvo stojusi Mėnulio pilnatis“.

Uriahas Smithas taip komentuoja šį Tenny tvirtinimą:

„Mėnulio fazės stebėjimai įrodo buvus neįmanomą Saulės užtemimą tą dieną. Kai šitą įsimintiną naktį kartkartėmis danguje pasirodydavo Mėnulis, tai jis būdavo raudonas… kaip kraujas“.¹

Pabrėždami to įvykio unikalumą, daugelis mokslininkų pažymėjo, kad tai nebuvo paprastas Saulės užtemimas. Ne, tai buvo staigus dangaus pajuodimas, o Mėnulis buvo kraujo spalvos. Konservatyvesnieji teologai tvirtino, kad nesvarbu, ar tas reiškinys buvo natūralus, ar nepaaiškinamas. Svarbiausia, sakė jie, tai, kad Saulė aptemo, o Mėnulis pasidarė kraujo spalvos. O kas tai sukėlė — neturi reikšmės.

Buvo daug mėginimų tą reiškinį paaiškinti, tačiau Biblijos tyrinėtojai sutarė dėl vieno: juk svarbiausia tai, kad pranašystė išsipildė, o ne tai, kaip ji išsipildė. Vieni bandė prieštarauti, atseit, ne visas pasaulis tapo „Juodosios dienos“ liudininkais. Kiti atsakydavo: kaip galėjo visi žmonės tuo pačiu metu pamatyti tą reiškinį, juk ir Betliejaus žvaigždė buvo matyti tik Artimuosiuose Rytuose, o pusė pasaulio išvis kasdien panyra į tamsą? Aistrų ir ginčų karštis vis didėjo. Be to, aistros dėl Kristaus sugrįžimo tuo labiau kaito, juo labiau liepsnojo ginčai.

Laikraštis „Massachusetts Spy“ pranešė: „Nakties tamsa rodėsi taip pat nepaprasta ir kėlė baimę lygiai kaip ir dienos; nors 170švietė pilnatis, ką nors įžvelgti buvo neįmanoma… Kai kas manė, kad tuoj po to ateis Paskutinio Teismo diena, kada „Saulė aptems ir Mėnulis nebeduos šviesos“.

Barberis „Connecticut Historical Collections“ rašo ir apie linksmą nuotykį, atsitikusį per valstijos parlamento posėdį Hartforde. Taigi vyko posėdis, kai staiga visiškai sutemo. Visi susirinkusieji greitai sutarė, kad prasidėjo Paskutinio Teismo diena. Tačiau pasiūlymui daryti pertrauką pasipriešino pulkininkas Davenportas. Jis tarė: „Viena iš dviejų: arba Paskutinio Teismo diena artėja, arba ne. Jeigu ne, tai nėra reikalo atidėti posėdžio; o jeigu taip — tai aš norėčiau, kad mane rastų vykdantį savo pareigas. Todėl prašyčiau atnešti žvakių“.

Poetas Whittieris savo įspūdžius apie tą baisią dieną taip aprašo:

„Žemė jaunutė ir pusamžis dangus,

užtvindyti baugios tamsos tirštai…

…jie laukia sunerimę,

kad suskambės trimitas Teismo Paskutinio

ir tamsoje drebėti ims dangaus skliautai…“²

Kristus pasakė:

„…saulė užtems, mėnulis nebeduos šviesos… tuomet… pamatys Žmogaus Sūnų, ateinantį…“³

To meto Biblijos tyrinėtojams įvykis šitas padarė didžiulį įspūdį. Daugelis iš jų buvo įsitikinę, kad Juodoji diena, atėjusi po Didžiojo žemės drebėjimo, yra išsipildymas dviejų pranašysčių, užrašytų Apreiškime, o šitie įvykiai turi įvykti pirmiau negu Mesijas pasirodys Žemėje.

Abu šie reiškiniai įvyko Vakaruose. Žmonės su baime žvelgė į dangų, laukdami išsipildant trečios pranašystės, kai žvaigždės ims kristi iš dangaus.