TEN, KUR ELGETOS — ROJAUS VALDYTOJAI

141

Beveik iš karto aš aptikau tokią žinutę apie garsųjį kalną:

„Karmelio kalnas gerai žinomas judėjų istorijoje ir dažnai sutinkamas Pranašų posakiuose“.¹

Apie jį užsimenama tokiose Senojo Testamento knygose: Jozuės, 1 Karalių knygoje, Saliamono psalmėse, Izaijo, Jeremijo, Amoso, Michėjo, Nahumo ir kitų knygose.

Aš atskleidžiau ir šiuos faktus:

1. Karmelio kalnas garsus tuo, kad čia pranašas Elijas prisaikdino Izraelio tautą būti ištikimiems Jahvei (Dievui) ir nužudė Baalo žynius.²

2. Ant Karmelio kalno Eliziejus prikėlė iš numirusių sunamietės sūnų.³

3. „Žydų enciklopedijoje“ rašoma: „Labai tikėtina, kad nuo seniausių laikų Karmelio kalnas buvo laikomas šventa vieta“.⁴

4. Jahvės (Dievo) altorius Karmelio kalne jau buvo dar iki įsigalint karalystėje Baalo kultui.⁵

5. Eliziejus atėjo į Karmelio kalną iš Jericho ir čia įsikūrė.⁶

6. Šventos vietos šlove Karmelio kalnas patraukė ir Pitagoro dėmesį.⁷

7. Anot romėnų istoriko Tacito, į Karmelio kalną atvykdavęs ir imperatorius Vespasianas, kad gautų patarimų iš Dievo orakulo, kuris, pasak padavimo, gyvenęs to kalno šlaite.⁸

8. Pranašas Elijas ant Karmelio kalno šaukdavo liaudies susirinkimus.⁹

142

9. Ant Karmelio kalno nusileido ugnis iš dangaus, kad apgintų tiesą ir „būtų įrodyta, kad Izraelio Dievas yra tikrasis Dievas“.¹⁰

10. Dar ir dabar Karmelio kalno šlaite galima pamatyti Elijo olą. Tai ola to paties pranašo Elijo, kuris turi pasirodyti paskutinėmis dienomis kaip Mesijo pirmtakas ir skelbėjas.

Yra dar viena įdomi pranašystė apie Karmelio kalną ir laikų pabaigą. Aš aptikau ją Elijo knygoje, viename iš apreiškimo judėjams midrašimo^* variante.

Silveris knygoje „Mesianizmo hipotezės Izraelyje“ pateikia savo samprotavimus apie Elijo knygą:

„Angelas Mykolas, parodęs Elijui, kur yra rojus, kalba jam ant Karmelio kalno apie laikų pabaigą“.¹¹

Štai dar keletas pranašysčių apie Karmelio kalną:

1. Mesijas gyvens Karmelio kalne.

2. Jis ganys savo kaimenę savo mokymo lazda nuo Karmelio kalno.

3. Karmelio kalnas pamatys Dievo Šlovę, Mesiją.

Be jau minėtų daugybės pranašysčių apie Karmelio kalną ir Ako miestą, aš aptikau keletą įdomių dalykų Šventose kitų religijų knygose. Taigi aš sužinojau, kad Ako miestas (Akas, Akrė, St. Jean d’Ackre, Ptolemaidė) buvo laikomas pažadėtąja vilties vieta. Pavyzdžiui, vienas arabų pranašas daug kartų mini Aką vadindamas:

1. Miestu…, kuriam Viešpats ypač maloningas.¹²

2. Miestu „ant jūros kranto…, kurio baltumas malonus Viešpačiui“.¹³

Islamo pranašystėse apie Aką parašyta:

1. „Palaimintas tas, kas aplankė Aką, ir palaimintas tas, kas aplankė aplankiusįjį Aką“.¹⁴

143

2. „Tas, kuris pakels čia savo balsą maldai, bus išgirstas Rojuje“.¹⁵

3. „Ako elgetos — Rojaus valdytojai ir jo kunigaikščiai“.¹⁶

4. „Mėnuo, praleistas Ako mieste, geriau, negu tūkstantis metų kitoje vietoje“.¹⁷

Ir pagaliau pati nuostabiausia iš visų pranašysčių, slypinčių Babo kankinystės ir Bahá’u’lláh tremties į miestą-kalėjimą Aką istorijoje. Šventosiose Bahá’u’lláh tėvynės knygose parašyta:

„Visi jie (Mesijo Skelbėjo palydovai — aut.) bus nužudyti, išskyrus vieną, kuris pasieks Ako slėnį, Viešpaties pokylio vietą“.¹⁸

Cambridgo universiteto profesorius E.G. Browne’as aplankė Bahá’u’lláh Ako slėnyje 1890 metais. Apie savo įspūdžius jis rašė: „… čia aš praleidau penketą nepamirštamų dienų, per kurias mėgavausi neregėtu ir nelauktu bendravimu su tais, kurie yra šaltiniai galingos ir stebuklingos dvasinės jėgos, nematomos, bet vis didėjančios ir nukreiptos pažadinti ir sugrąžinti į gyvenimą žmones, kurie miega mirtinu miegu. Iš tikrųjų tai buvo nepaprasta ir jaudinanti patirtis, bet bijau, kad pajėgsiu perteikti tik menką dalelytę to įspūdžio… Dvasia, apėmusi juos (Bahá’u’lláh sekėjus — aut.), yra tokia galinga, kad negali nepaveikti nė vieno, kas tik pakliūva į jos įtakos sferą… To neįmanoma išvengti ar nepastebėti. Tegu tie, kas to nematė, netiki manimi, jei jiems taip patinka; bet jeigu ta dvasia vieną kartą atsiskleis ir jiems, tai jie patirs tokį įspūdį, kad jau vargu ar kada beužmirš“.¹⁹

Kai profesorius Browne’as susitiko su Bahá’u’lláh vienu du, jis, pasak jo paties žodžių, pajuto „nuostabos ir palaimos virpulį“. Toliau jis priduria: „Aš žiūrėjau į Tą, Kurio veido aš jau niekad nepamiršiu, nors ir aprašyti jo nepajėgiu. Tos sielą kiaurai permatančios akys; jėga ir valdingumu spinduliuojanti kakta… Nebuvo reikalo klausti, prieš Ką aš stoviu, ir aš suklupau prieš Tą, Kuris 144yra objektas tokios pagarbos ir meilės, kokių tikrai gali pavydėti karaliai bei veltui laukia ir nesulaukia imperatoriai!“²⁰

Namas, kuriame įvyko tas susitikimas, buvo pradėtas statyti, kada Bahá’u’lláh dar buvo Ako kalinys.

Bahá’u’lláh, kaip ir Kristus Izraelio žemėje, keliaudavo panašiai kaip varguomenė — raitas ant asilo. Kartą jodamas pro namą, kuris buvo statomas kažkokiam turtingam musulmonui Udi Khammarui, Bahá’u’lláh pasisuko į savo sūnų ‘Abdu’l-Bahá ir pamerkė: „Įdomu, kam statomas šis namas?“ Nespėjus pabaigti statybos prasidėjo choleros epidemija. Namas buvo apleistas, ir ‘Abdu’l-Bahá pavyko jį išnuomoti grynai už simbolišką kainą. Kai Bahá’u’lláh išleido iš kalėjimo, jis apsigyveno šitame name. Udi Khammarui netikėtai šovė į galvą mintis iškalti virš laiptų, vedančių į Bahá’u’lláh kambarius, tokį, išlikusį iki mūsų dienų užrašą:

„Meilė ir taika šiems namams! Jų grožis didės per amžius. Tarp jo sienų vyks nuostabūs ir nepaprasti dalykai, kurių nepajėgs aprašyti nė viena plunksna pasaulyje“.

Šiuose namuose Bahá’u’lláh praleido paskutinius savo žemiškojo gyvenimo metus. Tarp šių sienų 1892 m. gegužės 29 d. jis iškeliavo į Anapilį. Dabar į šią šventą vietą melstis atvyksta maldininkų iš visų žemės pakraščių.

Čia, Ako slėnyje, šalia šventojo Karmelio kalno visiškai išsipildė Izaijo pranašystė, užrašyta 53 skyriuje:

1. „Buvo paniekintas ir paskutinis iš žmonių, skausmo vyras ir kurs buvo pažinęs negalią…“²¹

Bahá’u’lláh buvo atmestas savo tėvynainių ir išvarytas į tremtį. Jo gyvenimas buvo pilnas „skausmo ir ligų“.

2. „… jo veidas buvo lyg paslėptas ir paniekintas, todėl mes nė nekreipėme į jį dėmesio“.²²

Imperatorius Pranciškus Juozapas pravažiavo pro kalėjimą, kuriame kankinosi Bahá’u’lláh. Lui Napoleonas atmetė jo laišką, 145sakydamas: „Jeigu tas žmogus nuo Dievo, tai aš pats — dukart Dievas!“ Lygiai taip elgėsi ir kiti jo amžininkai.

3. „Tikrai jis ėmė sau mūsų skausmus ir jis nešė mūsų sopulius…“²³

Aš perskaičiau štai tokius Bahá’u’lláh žodžius, kuriais jis aprašo persekiojimus ir įkalinimą:

„Ir nors jau nuovargis įveikia mane ir badas sekina, pliki akmenys — mano patalas, o laukiniai žvėrys — mano palydovai, aš nepradėsiu skųstis, bet tik kentėsiu nemurmėdamas… ir kad ir kas atsitiktų, garbinsiu Viešpatį… Mes meldžiamės, kad per Savo dosnumą — tebus pagarbintas Jo vardas — išvaduotų Savo vergus iš pančių ir grandinių…“²⁴

Izaijas savo pranašystę tęsia tokiais žodžiais:

4. „Jis buvo sužeistas dėl mūsų neteisybių, sumuštas dėl mūsų kalčių; plakimas dėl mūsų ramybės krito ant jojo, ir jo randais mes esame pagydyti“.²⁵

Bahá’u’lláh buvo du kartus apmėtytas akmenimis, vieną kartą nuplaktas, tris kartus jį bandė nunuodyti, ant jo pečių liko randai nuo šimtasvarių (daugiau kaip 45 kg) grandinių, kurios pratrynė žaizdas iki kaulų. Kalėjimuose ir tremtyje jis išbuvo beveik pusę amžiaus.

5. „Jis atimtas iš suspaudimo ir iš teismo…“²⁶

Iš kalėjimo „Juodoji duobė“ Teherane Bahá’u’lláh buvo pristatytas į valdžios teismą. Kiekvieną minutę buvo laukiama mirties bausmės įvykdymo, bet jis buvo ištremtas į Iraką ir galų gale į Izraelį. Ako mieste-kalėjime buvo taip, kad „namą (Bahá’u’lláh — aut.) apsupo kareiviai su nuogais kardais, kuriems vadovavo pats gubernatorius. Visi — tiek gyventojai, tiek ir karinė valdžia — buvo baisiausiai įsiaudrinę. Aplinkui tik ir girdėjosi minios riksmai ir triukšmas. Bet vis dėlto Bahá’u’lláh buvo nuvestas į gubernatoriaus rezidenciją, apklaustas ir pirmąją naktį išlaikytas areštinėje… Bet netrukus gubernatorius įsakė paleisti jį namo ir atsi146prašė už tai, kas įvyko“.²⁷

6. „Buvo skirta su bedieviais jo kapas, bet buvo su turtingu po jo mirties“.²⁸

Bahá’u’lláh palaidotas Bahji namo sode, kurio savininkas buvo turtingas musulmonas. Kaimynystėje gyveno jo nedraugai, kurie, nors ir buvo jo giminaičiai, po jo mirties išdavė jį.

7. „…jis matys ilgai pasiliekančią palikuoniją…“²⁹

Bahá’u’lláh tikrai pamatė savo palikuonis. Jis parengė specialų dokumentą, kurį pavadino „Sandoros knyga“, joje jis įpareigoja savo vyriausiąjį sūnų tapti Tikėjimo Centru po jo mirties. Tas įvykis buvo apgiedotas ir Psalmėse:

„O aš pastatysiu jį pirmagimį, kilniausią tarp žemės karalių… ir tvirta pasiliks jo sandora su manim“.³⁰

Bahá’u’lláh pirmagimiui buvo duotas „‘Abdu’l-Bahá“ vardas, o tai reiškia „Bahá(’u’lláh) tarnas“. Savo „Testamente“ Bahá’u’lláh paskyrė jį savo misijos perėmėju. Jis pavadino ‘Abdu’l-Bahá „Sandoros Centru“.

Profesorius E.G. Browne’as apie ‘Abdu’l-Bahá taip yra pasakęs: „Nedažnai esu sutikęs žmonių, kurių išorė būtų padariusi stipresnį įspūdį… Sunku, bent man taip atrodo, rasti dar iškalbingesnį žmogų, kuris mokėtų taip laiku pateikti reikiamą argumentą, atskleisti dalyko esmę; dar labiau išmanantį judėjų, krikščionių ir musulmonų knygas. Todėl nieko nuostabaus, kad tos savybės, kurios puikiai derinosi su kilnia ir drauge geraširdiškai linksma išore, darė įtaką ir kėlė pagarbą žmonių, netgi ne iš Tėvo sekėjų tarpo. Niekam iš tų, kurie susitikdavo su tuo žmogumi, nė į galvą nešaudavo suabejoti jo didingumu ir galia“.³¹

Garsus Biblijos tyrinėtojas iš Oxfordo universiteto, garbusis daktaras T. K. Cheyne’as, surengė viešą ‘Abdu’l-Bahá paskaitą Mančesterio koledže Oxforde. Daktaras Cheyne’as pats padavė 147skelbimą į Oxfordo laikraštį ir pakvietė dalyvauti visus norinčiuosius. Knygos „Rasių ir religijų sutaikymas“ pratarmėje Cheyne’as užsimena, kad Bahá’u’lláh sekėju buvo vengrų mokslininkas Vambery. Apie savo paties įsitikinimus Cheyne’as yra pasakęs taip: „Man tiktų savo prisirišimą prie bahajų vado pareikšti daug džiaugsmingesniais žodžiais“. Knygos tituliniame lape Cheyne’as pasivadino „bahajų bendruomenės“ nariu.

Taigi tas krikščionių dvasininkas ir Biblijos tyrinėtojas rašė: „Jeigu jau pastaruoju metu ir pasirodė pranašas, tai jis — Bahá’u’lláh. Juk apie žmogų sprendžiama iš jo darbų. Taigi Bahá’u’lláh buvo aukščiausios prabos žmogus, lygus pranašams“.³²

Bet grįžkime prie Izaijo pranašysčių:

8. „… jis matys ilgai pasiliekančią palikuoniją, ir Viešpaties valia bus jo ranka įvykdyta“.³³

Bahá’u’lláh nugyveno gana ilgą gyvenimą. Jis gimė 1817 metais, o mirė Šventojoje žemėje 1892 metais. Paskutiniais gyvenimo metais Bahá’u’lláh buvo išleistas iš kalėjimo. Jis atėjo iš miesto-kalėjimo Ako į Karmelio kalno šlaitus. Iš tolimų kraštų suvažiavo jo sekėjai, kad būtų šalia jo ir galėtų apsiausti jį savo meile ir kad išsipildytų Dovydo maldos oloje:

„Išvesk mane iš kalėjimo, kad aš dėkočiau tavo vardui. Teisieji apstos mane, kai padarysi man gera“.³⁴

Tie įvykiai Ako slėnyje, kur stovi galinga tvirtovė-kalėjimas, aprašyti ir Eklezinėje knygoje (4:14):

„Nes anas išėjo iš kalėjimo, kad karaliautų…“

Bahá’u’lláh raštuose aš aptikau eilutes apie tai, kad „viskas, ką skelbė knygos, tapo atskleista ir aišku“. Jis paskelbė, kad Senovinis Grožis „valdo sėdėdamas Dovydo soste“ ir kad įsigaliojo „Svarbiausiasis iš Įsakymų“.³⁵

Po pranašysčių apie „Sarono slėnį“, „Achoro slėnį“ ir šventąjį kalną „Karmelį“ sąrašu aš parašiau — „išsipildė“.