AŠTUONI ĮSTABŪS ŽINGSNIAI

Netikėliai ir priešai tyčiojosi iš Michėjo sakydami:

„Kur yra Viešpats, tavo Dievas?“¹

Michėjas nesvyruodamas jiems atsakė:

117

„Bet aš žiūrėsiu į Viešpatį; lauksiu Dievo, mano gelbėtojo; mano Dievas išklausys mane“.²

Ir štai tada Michėjas vėl pažeria srautą pranašysčių, kuriose apie Mesijo pasirodymą skelbia taip, kad kiekviena „akis“, kuri „mato“, galėtų pamatyti, kad Jis jau yra tarp jų.

1. „…ateis iki tavęs… iki miestų…“³

Bahá’u’lláh, kaip aš patyriau, buvo ištremtas iš Bagdado (Babilono) Tigro ir Eufrato slėnyje į miestą-tvirtovę Konstantinopolį.

Paskutinį kartą bergždžiai bandydama sunaikinti jį ir jo mokymą, Turkijos ir Persijos religinė ir pasaulietinė valdžia susivienijo ir ištrėmė Bahá’u’lláh į miestą-tvirtovę Aką (Akrą).

2. Jis išeis… „nuo sustiprintų miestų iki upei“.⁴

Dvejus metus Bahá’u’lláh iškalėjo Ako tvirtovės kalėjimo kameroje. Toji tvirtovė buvo tokia neprieinama, kad jos nesugebėjo paimti Napoleonas; kaip to bandymo prisiminimas liko jo patrankų sviediniai, įstrigę į tvirtovės akmenines sienas. Kai Bahá’u’lláh išleido iš tvirtovės ir miesto-kalėjimo Ako, jis išvyko į vieną iš Na’mayno upės salų.

3. Jis eis „nuo kalno iki kalnui“.⁵

Kaip paaiškėjo, Bahá’u’lláh išėjo į Sar-Galu kalną Kurdistane, kur rengėsi pilnam kančių gyvenimui. Nusileidęs nuo to kalno, jis grįžo į Bagdadą, o iš ten buvo išvarytas į tremtį, kuri pasibaigė šventojo Karmelio kalno papėdėje. Šią žemę lietė ir Kristaus kojos pirmojo atėjimo metu.

4. Jis eis „nuo jūros iki jūrai“.⁶

Aš patikrinau, kaip Bahá’u’lláh buvo išsiųstas iš Irako į Izraelį. Paskutinę kelio atkarpą į miestą-tvirtovę Konstantinopolį jis turėjo nukeliauti per Juodąją jūrą. O kai buvo tremiamas į miestą-tvirtovę Aką, paskutinę kelio dalį keliavo per Viduržemio jūrą.

5. „Šalis virs tyruma…“⁷

118

Bahá’u’lláh buvo ištremtas į miestą-tvirtovę Aką — tas kraštas buvo toks apleistas, kad buvo manoma, jog jis ten pražus ir niekas niekada daugiau apie jį nebeišgirs. Toji vieta buvo tokia nešvari ir dvokianti, o ligų ten plito tiek, kad apie ją buvo sakoma: „Jeigu net paukštis skristų virš Ako, ir tas kristų žemėn negyvas!“⁸ Apylinkėje siautėjo šiltinė, maliarija, difteritas ir dizenterija. Žemė ta, vadinama „pelėdų sostine“⁹, buvo, anot to meto istoriko žodžių, „negyvenama ir bevaisė“.

Tuo metu, žadėjo pranašas Michėjas, Mesijas:

6. Ganys „…savo tautą savo lazda… Karmelio viduryje…“¹⁰

Mano duomenimis, kai paskutiniais gyvenimo metais Bahá’u’lláh buvo išlaisvintas, jis pasistatė palapinę vidury Karmelio, mažoje kiparisų giraitėje, dykoje ir akmenuotoje nuokalnėje. Iš čia Bahá’u’lláh nurodė vietą, kurioje turi būti įrengta kapavietė Babui, jo pirmtakui. Jis maitino savo tautą ir savo kaimenę meilės ir gėrio žodžiais:

„Visas pasaulis tėra viena valstybė, ir visi žmonės — jos piliečiai… Tenesididžiuoja žmogus, kad myli savo šalį, geriau tegu didžiuojasi, kad myli visą žmoniją“.¹¹

Čia, ant Karmelio kalno, Bahá’u’lláh nurodė savo misijos ryšį su Kristaus misija. Į šventąjį kalną, kurį lietė ir Kristaus kojos, jis kreipėsi tokiais žodžiais:

„Siųsk padėką savo Viešpačiui, o Karmeli. Niekur negalėjai pasislėpti nuo žudančios išsiskyrimo su manim liepsnos, ir štai aš atėjau pas tave kaip vandenynas, išsiliejęs prieš tavo veidą, ir pradžiugo akys tavo ir visos kūrinijos… Iš tiesų pamilo Jis vietą, kur buvo pastatytas Jo sostas, kur žengė Jo kojos, vietą, kurią Jis pagerbė savo aplankymu, iš kurios pakėlė savo balsą ir kurią aplaistė savo ašaromis“.¹²

Paskutinioji Michėjo pranašystė buvo, be jokių abejonių, pati 119nuostabiausia. Jis nusakė tikslų laiką, per kurį Dievas teiks Mesijui „tomis dienomis“ savo tiesą. Jis sakė, kad tai bus:

7. „Kaip tavo (Izraelio — aut.) išėjimo iš Egipto žemės dienose, aš parodysiu jai stebuklų“.¹³

Išėjimas iš Egipto truko keturiasdešimt metų. Keturiasdešimt metų vedžiojo Mozė savo tautą po dykumą, kol judėjai galų gale pasiekė Pažadėtąją žemę. Lygiai tiek pat laiko — keturiasdešimt metų — Visagalis Viešpats pripildys „stebuklų“ savo Pasiuntinio lūpas paskutinėmis dienomis.

Josephas Klausneris knygoje „Mesianizmo idėja Izraelyje“ cituoja R. Eliezerą (ben Hyrcanusą), kuris yra pasakęs: „Mesijo dienos truks keturiasdešimt metų…“

Ir Psalmėse parašyta: „Keturiasdešimtis metų aš bodėjaus anos kartos…“¹⁴

Biblijos tyrinėtojas, krikščionių dvasininkas Edwardas Irvingas atkreipė dėmesį į atėjusią iš Indijos pranašystę apie religiją, „kuri per keturiasdešimt (metų) užvaldys pasaulį“.¹⁵

Hooperis Harris knygoje „Pamokos“ rašo: „Ta užuomina apie keturiasdešimt (metų) glaudžiai susijusi su tremties, persekiojimų, kalėjimo ir pjudymo metais kažkokio Didžio žmogaus, kuriam teko nešti kančių naštą, o tuo metu, lyg visų pykčiui, Viešpaties mokymas kaip potvynis užlies visą pasaulį“.

Bahá’u’lláh, lygiai kaip Mozė, išbuvo tremtyje ir klajonėse su savo šeima ir mokiniais keturiasdešimt metų. Išvarytas iš gimtinės, jis buvo suimtas ir išsiųstas į tvirtovę-kalėjimą Aką, kur senovėje buvo Kanaano žemė. Šitą žemę pagal Dievo priesaką turėjo paveldėti kas nors iš Abraomo sėklos. Tie keturiasdešimt klajonių, tremties ir kalėjimo metų yra lygiai tiek, kiek truko Bahá’u’lláh žemiškoji tarnystė.

1852 m. rugpjūtį jį įmetė į Teherano požeminį kalėjimą, pramintą „Juodąja duobe“. Po kelių savaičių, jo paties žodžiais tariant, jis patyrė tokį dalyką:

120

„… ir staiga į mane padvelkė Visų Šlovingiausiojo Dvasia, ir nužengė ant manęs visa ko pažinimas. Ne iš manęs tai, bet iš Jo, Visagalio ir Visažinio. Jis įsakė man pakelti mano balsą tarp žemės ir dangaus. Juk esi tik lapas…, blaškomas tavo Viešpaties Valios vėjo. Tad ar gali nesujudėti, kai tave užgriūva vėtra?“¹⁶

Kai Bahá’u’lláh išleido iš kalėjimo, prasidėjo ištrėmimo iš šalies ir naujo įkalinimo laikotarpis. Jį užbaigė tik mirtis Šventojoje žemėje 1892 metų gegužės mėnesį.

Vadinasi, nuo misijos pradžios iki paskutinės gyvenimo dienos praėjo keturiasdešimt metų, lygiai „kaip tavo išėjimo iš Egipto žemės dienose“.

Ir aš su palaimingu virpuliu širdyje pažymėjau prie visų septyniolikos „nepaprasto Michėjo“ pranašysčių — „išsipildė!“

Ar girdėjo kas ką nors panašaus? Kaip gaila, pamaniau, kad niekas pasaulyje dar neskaitė tokių „antraščių“.