GATVĖMIS SKRIEJA VEŽIMAI...

Mes — tai tie žmonės, ir mūsų dienos — tai tas laikas, apie kurį buvo pranašaujama kaip apie laikų pabaigą. Kaip tik apie šiuos laikus Naujajame Testamente sakomi tokie skaudūs žodžiai:

„Žinok, kad paskutinėmis dienomis užeis sunkūs laikai, nes žmonės bus savimylos, godūs pinigų, pasipūtę, išdidūs, piktžodžiautojai, neklusnūs gimdytojams, nedėkingi, nedorėliai, nemeilūs… šmeižikai, nesusivaldantys, šiurkštūs, storžieviai, nekenčiantys to, kas gera… pramuštgalviai, pasipūtėliai, labiau linkę į malonumus negu į Dievą, dedasi maldingi, bet atsižadėję maldingumo jėgos“.¹

Taip pat buvo išpranašauta, kad mes būsime „išdavikai“ ir „nesutaikomi“.

Mūsų autostradose mes nužudome ir suluošiname daugiau žmonių nei kovų laukuose. Pranešimų apie automobilių avarijų aukas daugiau negu suvestinių apie „dingusius be žinios mūšiuose“ iš visų vietų, kuriose vyksta karas. Tai taip pat parašyta Rašte apie paskutines dienas. Tuo metu, skaitome Rašte, žmonės gyvens šalia Mesijo, bet liks kurti Jo paguodos žodžiams ir šaipysis iš jų. Kaip ir išpranašauta:

„…kaip ugnis blizga vežimo vadžios jo prirengimo dieną… Keliuose jie sumyšta, vežimai stumdosi gatvėse; jų išvaizda kaip žiburių, kaip žaibuojančių žaibų“.²

Tokį vaizdą gali pamatyti kiekvienas, kuris mėgina grįžti vakare automobiliu namo po visuotinės šventės. Keliuose žūsta žmonės kaip fakelams šviečiant mūsų skriejančių vežimų žibintams, o mes nė nenutuokiame, kad Jo prirengimo laikas jau praėjo ir mums jau prasidėjo Jo teismo diena.

235

Mesijas atėjo tam, kad prasidėtų „vieno Ganytojo ir vienos kaimenės“ laikai. Deja, Viešpats jau nebe žmonijos Ganytojas. Kaimenė daugiau nebegirdi Jo balso. Jų ausys klausosi kitų dainų.

Bahá’u’lláh rašė:

„Žmonių tikėjimo į Dievą gyvybė blėsta kiekvienoje žemėje; niekas be Jo maloningo gydymo nepajėgs jos prikelti. Bedieviškumo rūdys įsiėda giliai į visuomenės kūną; kas gi, jei ne visagalio Apreiškimo Eliksyras gali apvalyti jį ir atgaivinti?“³

Kristus kreipėsi į kiekvieno sąmonę, ruošdamas žmoniją didžiajai Savo sugrįžimo dienai. Jis kalbėjo:

„Eikite paskui mane! Aš padarysiu jus žmonių žvejais“.⁴

Bahá’u’lláh kreipėsi į kolektyvinę sąmonę, sakydamas:

„Eikite paskui mane, kad galėčiau padaryti jus tais, kurie įkvepia gyvybę žmonijai“.⁵

Kreipdamasis į individualią žmogaus sąmonę, Kristus kalbėjo apie asmeninius žmonių santykius:

„… jei kas tave užgautų per dešinį skruostą, atsuk jam ir kitą“.⁶

Bahá’u’lláh kreipėsi į kolektyvinę žmonių sąmonę per jų valdovus ir karalius. Jis kalbėjo:

„Vienykitės, o žemiškieji karaliai, nes tik tuomet nutils nesutarimų audra tarp jūsų, ir jūsų tautos pagaliau gaus ramybę, jeigu jūs iš tų, kurie supranta. Jeigu vienas kuris iš jūsų pakels ginklą prieš kitą, sukilkite visi prieš jį, nes tai bus tik teisingumo pasireiškimas“.⁷

Kalno pamoksle Kristus kreipėsi į individualią sąmonę:

„Atsiverskite, nes prisiartino dangaus karalystė!“⁸

Jėzus žadėjo, kad laikų pabaigoje, paskutinėmis dienomis, Dangaus Karalystė, kurią Jis atnaujino kiekvieno širdyje, ateis ir į 236viso pasaulio žmonių širdis. Jis tai išsakė Savo Maldoje į Viešpatį. Tie Kristaus žodžiai yra drauge ir malda, ir pranašystė:

„… teateinie Tavo karalystė; teesie Tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje…“⁹

Bahá’u’lláh rašė:

„Evangelijos sekėjai, įžvelkite atvertus dangaus vartus. Atėjo gi Tas, Kuris ten buvo užžengęs. Išgirskite Jo balsą, šaukiantį į jus su galia virš sausumos ir jūros, skelbiantį visai žmonijai… Ir štai, išsipildė šventasis Priesakas, nes atėjo Jis, Pažadėtasis!“¹⁰

Kitur Bahá’u’lláh perspėja žmones, kad niekas, tik naujas Dievo meilės išliejimas, kurį apreiškė Kristus nuo Alyvų kalno, atgaivins žmoniją ir vėl atgręš ją nuo materialių dalykų į dvasingumą.

Mūsų dienų visuomenei mestas tas pats iššūkis, kaip ir pranašo Jonos laikais. Visagalis Viešpats pasiuntė Joną pranašauti nedorėliams Ninevės gyventojams, miesto, kuris buvo paskendęs pasaulietiniuose rūpesčiuose ir malonumuose, kur visi pamiršo dvasingumą ir meilę Viešpačiui. Dėl savo materializmo Vakarai tapo mūsų dienų Nineve.

Žodžiai, kuriuos Viešpats įdėjo į Jonos lūpas, šiandien gali būti taikomi ir kiekvienam iš mūsų:

„Kelkis ir eik į didelį Ninevės miestą, ir sakyk jame pamokslus, nes jos piktumas pasiekė mane“.¹¹

„Atsiverskite arba būsite pražudyti!“ — šaukė Jona. Ninevė nusigręžė nuo savo nuodėmių, kreipėsi į Viešpatį ir išvengė pražūties.

Mes — šių dienų Ninevė. Arba mes turime atgailauti už savo nuodėmes, arba mes tikrai žūsime nuo tų jėgų, kurias mes patys ir išjudinome. Bahá’u’lláh jau šaukėsi į mus perspėdamas apie tai.

Mes juk neturime kur pasislėpti!

Bahá’u’lláh ne kartą įspėjo žmoniją, kad vienintelis išsigelbėjimas nuo susinaikinimo — visų Žemės tautų vienijimasis. Bet tas 237vienijimasis, sakė Jis, turi būti pagrįstas abipuse meile, o ne baime. Tokio vienijimosi neįmanoma pasiekti žmonių turimomis priemonėmis. Jis ateis tik tada, jei žmonės kreipsis į Dievo Pasiuntinį, kuriam ir patikėta kaip tik ši misija — žmonijos suvienijimas. Visi kiti būdai yra laikini ir riboti. Jie, Bahá’u’lláh žodžiais tariant, gali sukelti tik tolesnį skaldymąsi ir karą. Bahá’u’lláh rašė:

„Tą dieną reikia žmonėms… pasiekti visuotinę vienybę. Nėra kur bėgti, nėra kur ieškoti prieglobsčio, kaip tik pas Jį“.¹²

Ir dar:

„Tai, ką Viešpats prisakė kaip patį veiksmingiausią būdą ir pačią stipriausią paramą visam pasauliui išgydyti, yra visų tautų sąjunga vardan bendro Reikalo, vieno, bendro visiems Tikėjimo“.¹³

Yra tik vienas Dievas, skelbia Bahá’u’lláh, ir todėl tėra tik viena religija. Nėra kokio nors ypatingo išsigelbėjimo tik judėjams, budistams, bahajams ar kokios kitos didžiosios religijos sekėjams. Dievui nėra reikalo rungtyniauti Pačiam su Savim. Jo religija viena. Jis — mūsų visų Tėvas, o mes — vienos žmonių šeimos vaikai. Ir tai, kad Viešpats turi kovoti dėl Savo vaikų sielų taip, kaip dideliuose miestuose prekiautojai grumiasi dėl pirkėjų, yra pačių žmonių pramanai.

Epochoje, kai išlikti įmanoma tik esant vienybei, skirstytis į sektas negalima.

Tokią vienybę, sako Bahá’u’lláh, įgyvendinti galima tik tarpininkaujant Dievo Pasiuntiniui. Tai būtų Aukščiausioji pilietybė, dėl kurios mes privalome paaukoti ne tokią svarbią priklausomybę savo tautai, rasei, klasei ar tikėjimui.

Bahá’u’lláh rašė:

„To (visų žmonių vienybės — aut.) neįmanoma kitaip pasiekti, kaip tik per tobulojo, visagalio ir įkvėptojo Gydytojo veikimą“.¹⁴

Savo Laišką Bahá’u’lláh pasiuntė visoms Žemės tautoms, bet 238ypač Jis pabrėžė atsakomybę Vakarų, kurių tautas tai dienai prirengė Jėzus Kristus. Krikščionims, sakė Jis, jau atėjo toji didžioji diena, kurią pranašavo Kristus, „teismo“ diena, kada reikės nuspręsti: priimti ar ne Dievo Pasiuntinį. Bahá’u’lláh rašė, atkreipdamas jų dėmesį į Kristaus pranašystę:

„Guodėjas, Kurio atėjimą žadėjo visos Evangelijos, jau čia, kad paskelbtų jums visas žinias ir išmintį. Ieškokite tad Jo visame Žemės veide…“¹⁵

Ir vėl Bahá’u’lláh kreipiasi į visą krikščioniškąjį pasaulį, primindamas Žmogaus Sūnų, Kurio atėjimą paskutinėmis dienomis žadėjo Danielius, Izaijas ir Pats Kristus. Šitoji diena pagaliau atėjo, tvirtina Bahá’u’lláh, baigėsi jo laukimas. Išsipildė Jėzaus pranašystė, ir Tėvas atėjo. Žmonijos viltis išsigelbėti — gręžimasis į Jį. Bahá’u’lláh skelbia:

„Žmogaus Sūnaus balsas garsiai šaukia iš šventojo slėnio: „Čia aš, čia…“ … atėjo dangiškasis Tėvas. Išsipildė tai, kas jums pažadėta Dievo Karalystėje“.¹⁶