„JIS PAŠLOVINS KRISTŲ“

Dabar beliko pati paskutinė sąlyga: Jis, Mesijas, pašlovins Kristų.

Pats Kristus žadėjo, kad kai ateis Mesijas:

1. Jis „…pašlovins mane“. (Jn 16:14)

2. Jis „…parodys pasauliui, kaip jis klysta dėl nuodėmės… kad netiki manimi“. (Jn 16:8,9)

3. Jis „…ims iš to, kas mano, ir jums tai paskelbs“. (Jn 16:15)

4. Jis „…ir viską primins, ką esu jums pasakęs“. (Jn 14:26)

Ar darė taip Bahá’u’lláh?

Aš suradau patį įtikinamiausią įrodymą, kad Taip ir neįvykusio atėjimo bylos paskutinioji sąlyga buvo įvykdyta. Štai kokius žodžius apie Jėzų Kristų, kuriuos parašė Bahá’u’lláh, aš aptikau. Jis tikrai šlovino Jėzų:

159

„Kad ir kokie žodžiai išėjo iš Jo (Kristaus — aut.) nepriekaištingų, vien tiesą kalbančių, teikiančių viltį lūpų, pakeisti tų žodžių neleista niekam“.¹

Bahá’u’lláh atvirai pripažįsta, kad jis lenkiasi prieš Kristaus kankinišką mirtį ant kryžiaus:

„Žinok, kai Žmogaus Sūnus atidavė Savo dvasią Viešpačiui, visa kūrinija gailiai Jį apraudojo. Paaukodamas Save, Jis įkvėpė naują gyvybę visiems kūriniams. To paliudijimas buvo duotas visoms Žemės tautoms ir dabar jis yra prieš tavo akis“.²

Savo laiškuose Žemės valdovams Bahá’u’lláh priekaištavo visam pasauliui, kad jis netiki Kristumi. Jis nurodė, kad ir jį patį priėmė taip, kaip ir Kristų Jo pirmojo atėjimo metu:

„Ir… kai aš pasirodžiau jiems savo šlovėje, jie nusigręžė nuo manęs. Iš tiesų jie yra nusidėjėliai. Iš tiesų tą sakė ir Viešpaties Dvasia (Kristus — aut.), kada atėjo su tiesa… nuo jų darbų dejavo Šventoji Dvasia ir liejosi ašaros tų, kurie artimi Viešpačiui“.³

Visuose savo raštuose Bahá’u’lláh ragina prisiminti Kristaus žodžius. Jis elgėsi taip, kaip ir nusakė Kristus, — „…ims iš to, kas mano, ir jums tai paskelbs“.

Bahá’u’lláh moko pasaulio tautas:

„Su išpažįstančiais skirtingas religijas gyvenkite džiaugsme, kad galėtumėte paliudyti pasauliui tai, ką skelbė Kalno Pamokslininkas (Jėzus Kristus — aut.), ir būtumėte teisūs visuose dalykuose“.⁴

Kaip ir pranašavo Jėzus, Bahá’u’lláh dažnai primindavo Kristaus žodžius: „…viską primins, ką esu jums pasakęs“. Bahá’u’lláh raštuose perskaičiau:

„Vienybė — štai tikroji viso pasaulio esmė… Jėzus Kristus, Švenčiausiasis, — tebūnie mano gyvenimas auka už Jį! — ir skelbė tą žmonių vienybę. Per tą esmę kiekviena siela, įtikėjusi Jėzų Kristų, grįžta į gyvenimą ir prisikelia, pasiekia amžinosios šlovės 160aukštumas, priima amžinąjį gyvenimą, antrą kartą užgimsta ir patiria didžiausią laimę“.⁵

Aš įsitikinau, kad nė vienas doras ir tikras krikščionis, perskaitęs tokias Bahajų Raštų eilutes, negalės manyti Bahá’u’lláh ar bahajų Tikėjimą esant Kristaus ir krikščionybės priešu:

„Jėzus buvo Dievo Apreiškimas (Pasiuntinys — aut.), visa, kas ėjo iš Jo, buvo iš Dievo. Pažinti Jį (Kristų — aut.), reiškia pažinti Dievą… Paklusti Jam — reiškia paklusti Viešpaties valiai. Jis buvo Dievo malonių šaltinis. Jis buvo visų dieviškų savybių atspindys… Per šitą Atspindį (Jėzų — aut.) į pasaulį tekėjo Viešpaties energija. Visos Kūrinijos Saulė (Dievas — aut.) atsispindėjo Jame“.⁶

Per visą savo tarnystės laiką Bahá’u’lláh savo gyvenimą siejo su Kristaus. Apmėtomas akmenimis, plakamas ir kalinamas Bahá’u’lláh šaukė:

„Jeigu jūs taip trokštate vėl nukryžiuoti Jėzų, užmuškite mane, nes manyje Jis vėl apreikštas jums. Darykite su manim, ką norite, nes aš prisiekiau paaukoti savo gyvybę dėl Viešpaties kelio“.⁷

Taip Bahá’u’lláh pareiškia, kad Šventoji Dvasia yra viena ir duodama visiems Dievo Pasiuntiniams, ir gretina save su Kristumi, todėl yra pasirengęs priimti ir visus pažeminimus, kuriuos Kristus patyrė iš žmonių:

„Pulkite mane ir persekiokite, nes aš — Jo Mylimasis, Jo Esmės pasireiškimas, nors mano vardas ir kitoks. Aš atėjau šlovės debesų šešėlyje“.⁸

Kaip Kristus ir sakė, Bahá’u’lláh „pasmerkė“ pasaulį už tai, kad žmonės išdrįso „teisti pasaulio Kunigaikštį (Kristų — aut.)“. Norėdamas priimti iš jų rankų tas pačias kančias, Bahá’u’lláh rašė:

„Jeigu nusprendėte pralieti kraują to, apie kurio atėjimą skelbė Pats Jėzus Kristus — tai štai aš, stoviu prieš jus, aš pasirengęs ir neketinu gintis. Darykite su manim viską, ką tik sumanysite“.⁹

161

Savo Raštuose Bahá’u’lláh „šlovino“ Kristaus vardą per amžius. Jėzaus Kristaus didybė buvo Bahá’u’lláh mėgstamiausia tema, ir jis kalbėjo:

„Mes liudijame, kad kai jis (Jėzus Kristus — aut.) atėjo į šį pasaulį, Jis išliejo Savo šlovės puikybę ant visos kūrinijos. Jis pagydė raupsuotuosius nuo nuodėmės ir bukumo raupų. Iš Jo gavo palaimą neteisieji ir paklydėliai. Jo galia, kurią Jam suteikė Visagalis Viešpats, neregiai praregėjo ir nušvito nusidėjėlių sielos“.¹⁰

Kalbėdamas apie Kristaus šlovę, Bahá’u’lláh skelbė:

„Tai Jis (Kristus — aut.) atnešė pasauliui apsivalymą. Palaimintas tas, kuris atgręžė į Jį savo nušvitusį veidą“.¹¹

Tik viename Bahá’u’lláh Tikėjimo knygos tome aš radau daugiau kaip šimtą kartų paminėtą Jėzaus Kristaus, Švenčiausiojo, grožį, didybę ir šlovę.¹²

Vadinasi, Bahá’u’lláh įvykdė paskutinę ir vieną iš pačių svarbiausių sąlygų. Kristus pasakė — kai ateis Tiesos Dvasia, „ji pašlovins mane“. Ir prie tos pranašystės parašiau — „išsipildė“.