VI DALIS · 1 SKYRIUS
JEIGU TOS DIENOS NEBŪTŲ SUTRUMPINTOS...
Knygos 227–231 psl.
„Byla“, mano didžiausiam džiaugsmui, išnagrinėta. Ką dabar toliau su ja daryti? Galbūt padėti į šalį? Gal užmiršti ją?
Paieškų ir tyrinėjimų metai išmokė mane vienos karčios tiesos. Religiniai judėjimai, kaip ir žmonės, nuosekliai pergyvena vaikystės, jaunystės, brandumo, senatvės etapus ir netgi miršta. O kadangi didžiųjų religijų amžius matuojamas tūkstančiais metų, tai ir senatvė kartais trunka daugelį amžių. Mirtis sėlina taip lėtai, kad net ištisos kartos gali to nepastebėti. Jeigu teisingi Kristaus žodžiai, tai religiniai institutai dar ilgai gyvuoja po to, kai iš jų išeina juos pagimdžiusi kuriančioji dvasia.
Aš prisiminiau tris religijos raidos stadijas, kurias įvardino vienas švietėjas ir filosofas:
Pirmoji stadija: Dievas žmogui yra realus ir artimas. Jo Dvasia pasireiškia kiekviename žmogaus gyvenimo žingsnyje. Tai gyvas Tikėjimas.
Antroji stadija: Pamažu kultūra tampa žmogui svarbesnė už Dievą. Virš Tikėjimo iškyla teologija. Priimdami tiesą žmonės vadovaujasi labiau protu nei giliu vidiniu įsitikinimu. Piligrimai ir šventieji nustumiami į šalį, ir juos pakeičia amatininkai ir nuotykių ieškotojai, kurie labiau ieško grožio ir romantikos nei dvasinės tiesos.
Trečioji stadija: Toje paskutinėje stadijoje lemiamu veiksniu tampa materialinės galimybės ir fizinis mėgavimasis. Nei Dievas, nei kultūra daugiau nebėra viršenybės. Iš kadaise gyvos ir veiksmingos religijos liko tik apvalkalas. Dievo Pasiuntinio Tikėjimas ir mokymas sukalkėja kaip senio kraujagyslės. Religija ima atsilikti nuo laiko. Ji nebepajėgia suprasti ir paaiškinti to, kas vyksta pasaulyje. Religija gyvena tik praeitimi ir dėl to apeliuoja tik į tai, kas žmoguje yra šalutinio ir konservatyvaus. Keliais, kuriuose ka228daise dažnai buvo galima sutikti piligrimų ir amatininkų, dabar žygiuoja turistai, ne trokštantys ir ne ieškantys grožio, o tik siekiantys malonumų ir aštrių pojūčių.
Mūsų vakarietiškoji civilizacija, be abejo, pasiekė trečiąją stadiją ir įstrigo joje. Nieko nuostabaus, kad religija ignoruojama. Žmogus lanko bažnyčią, mečetę, sinagogą tik dėl padorumo, o ne tikėdamas sieloje.
Jeigu situacija būtų bent kiek kitokia, aš drįsčiau šitą pasakojimą apie Taip ir neįvykusio atėjimo bylą dalį aptarti tik su pačiais artimiausiais draugais. Aš nebūčiau pateikęs jos viešumai, nes žinau, kas atsitikdavo su tais, kurie kalbėjo panašius dalykus. Tačiau matydamas, kaip mūsų visuomenė lėtai, bet užtikrintai grimzta į pavojaus liūną, aš nutariau, kad tai išgirsti turi visi. O kaip kas pasielgs — tai jau jo reikalas.
Esmė ne ta, kad dabar apie tai galima kalbėti, greičiau, bent jau aš taip manau, dabar apie tai reikia kalbėti. Galų gale vieną kartą, aiškiai ir nedviprasmiškai tą reikia pasakyti. Juk jeigu kas važiuodamas su draugu vingiuotu kalnų keliu pastebi, kad draugas užsnūdo prie vairo, tai dėl draugo ir dėl savęs paties jis turės pažadinti jį — kitos išeities nėra. Jeigu žmonės kaimyno name miega, o tas namas užsidegė, argi neprivalo žmogus, pastebėjęs gaisrą, daryti viską, kas įmanoma, kad pažadintų tuos, kuriems gresia pražūtis?
Pradėdamas nagrinėti šitą amžiaus senumo Mesijo mįslę, aš buvau krikščionis. Tada man ir į galvą neatėjo, kur ji gali mane nuvesti. Dabar, kai ją įminiau, aš kaip ir anksčiau tebesu krikščionis, bet įgijau tokį visapusišką ir turtingą krikščionybės supratimą, apie kokį anksčiau ir įsivaizduoti negalėjau.
Bet aš tapau ir Bahá’u’lláh sekėju. Tapau bahajumi. Aš privalėjau pasirinkti: priimti Bahá’u’lláh arba atmesti Kristų.
Egzistuoja keturi įrodymo būdai:
1. Protu (logika ir eksperimentais);
2. Jausmais (patirtimi);
3. Atitikimu tradicijoms arba pranašystėms (priesakų įvykdymu);
2294. Įkvėpimu arba intuicija (vidiniu įsitikinimu, iškilusiu aukščiau už jausmus arba logiką).
Mąstydamas apie Bahá’u’lláh, aš naudojausi visais keturiais būdais. Mano savimonė nuosekliai mažėjo, kol pagaliau aš pasijutau esąs skruzdėlė, išlindusi pažiūrėti į saulę.
Tikslumas, su kokiu išsipildė visos pranašystės atėjus Bahá’u’lláh, buvo tiesiog stulbinantis. Jis teisėtai įžengė į sostą, kuris Jam buvo paruoštas. Jis kvietė ieškoti tiesos moksliniais metodais ir eksperimentais. Jo gyvenimas, apie kurį pasakojama kitoje knygoje — „Šlovės Karalius“, — buvo pilnas tokio grožio ir įkvėpimo, kad vienas krikščionių dvasininkas ir garsus Biblijos tyrinėtojas pareiškė: „Jeigu ir buvo pastaruoju metu pranašas, tai žvilgsnius reikia kreipti į Bahá’u’lláh“.
Aš nustačiau priežastį, kodėl bahajai taip švelniai myli Kristų ir Mozę ir garbina Juos. Atmesti Kristų ir Mozę reikštų paneigti ir Bahá’u’lláh. Juos vienija Šventoji Dvasia, kurią Jie neša savyje. Dievas yra tarsi saulė, o Mozė, Kristus ir Bahá’u’lláh, lygiai kaip ir kiti Pranašai, yra lyg veidrodžiai. Jie atspindi vieną ir tą pačią tiesą. Tik pasirodė Jie skirtingose istorijos epochose. Pavyzdžiui:
Aš negalėjau nepriimti Bahá’u’lláh, nes neigdamas Jį, turėčiau neigti ir Kristų, ir Mozę, nes iš tikrųjų Jie yra viena. Kiekvienas veidrodis atspindi tą pačią Dievo šviesą. Suprantamas, paprastas ir pilnas šilumos ir meilės man tapo žodis „bahajai“. Jis reiškia „Bahá’u’lláh sekėjai“, kaip ir „krikščionys“ reiškia „Kristaus sekėjai“.
Dabar, kai aš tapau bahajas, aš tikriausiai parašyčiau tą knygą kitaip. Bet ji buvo parašyta ne bahajo, o krikščionio, kurį suviliojo pradingusio Mesijo paieškos. Aš tik žinau, kad dabar myliu Kristų labiau nei kada nors anksčiau, daug giliau ir švenčiau, negu tais laikais, kai buvau tik krikščionis. Bahá’u’lláh atskleidė man Kristaus grožį ir didybę.
Dėl visų šitų sumetimų aš ir nutariau papasakoti jums tą istoriją. Aš nebegalėjau tylėti, kai sužinojau apie tuos nepaprastus da230lykus. Kaip gaila, kad pasaulis net dabar tiek maža težino apie juos! Aš pajutau sunkią atsakomybės naštą supratęs, kad privalau paskelbti tai pasauliui — turbūt panašiai jautėsi apaštalas Paulius, kuris pasakė, žinoma, turėdamas galvoje pirmąjį Kristaus atėjimą:
„…ir vargas man, jei neskelbčiau Evangelijos!“
Jau daugiau kaip šimtas metų, kai žmonija nevertina tos brangiausios galimybės. Pradedant nuo 1844 metų ir iki šios dienos žmonės nenori išgirsti Bahá’u’lláh ir Jo sekėjų žodžių. Todėl gali ateiti tokia diena, kai bus jau per vėlu, ir paskutiniosios tautų, nusprendusių sunaikinti viena kitą, kovos nebebus galima išvengti. Jei nesusiburs pakankamai daug žmonių po Jo vėliava, kad neštų Jo Dvasią visai žmonijai, tai ateitis nebus šviesi.
Bet vis dėlto dar yra laiko kiekvienam tikinčiajam atsiliepti į mūsų dienų Dievo Pasiuntinio kvietimą. Kiekvienas, kas turi „ausis, kad girdėtų“, ir „akis, kad matytų“, dar gali pakilti ir patarnauti Visagaliui Viešpačiui. Jis gali atsidurti tarp išrinktųjų, kuriems buvo pažadėtas priesakas toms paskutinėms dienoms, kai „du bus kartu…, ir vienas bus paimtas“. Kristus pasakė:
„Ir jeigu tos dienos (paskutinės — aut.) nebūtų sutrumpintos, neišsigelbėtų nė vienas žmogus. Bet dėl išrinktųjų tos dienos bus sutrumpintos“.
Tame skyriuje, kur Izaijas skelbia, kad paskutinėmis dienomis Kristaus sekėjai bus vadinami nauju vardu, jis taip pat pažada, kad Viešpats bus maloningas Savo išrinktiesiems laikų pabaigoje:
„…kad visa ko nesunaikinčiau“.
Jeigu Dievo nėra, o žmogus — tik kažkokia būtybė, atsirandanti iš žemės keliems trumpiems metams, tai visa tai neturi jokios prasmės.
Bet jeigu, remiantis nenuginčijamais įrodymais, žmogus — dvasinga būtybė, apdovanota siela, tai tos sielos ryšys su Dievu yra aukščiausioji sąmonė ir brangiausioji iš dovanų, duotų žmogui žemėje.
231Paskesniuose skyriuose pateikiamos dvi alternatyvos, su kuriomis, kaip rodo mano tyrimai, teks susidurti visai netolimoje ateityje kiekvienam žmogui. Laiko mąstymams nebelieka. Burtas mestas. Jau rikiuojamos karių eilės. Kas bus tarp išrinktųjų?