ŠVIESA, KURI AKINA

Ir nors dabar aš jau buvau tvirtai įsitikinęs, kad pagal Bibliją atėjimo dieną Mesijas turės naują vardą, vis dėlto tai manęs nepatenkino. Sekliui, kuris ieško faktų, žinoti, kad Jį vadins nauju vardu, nepakako. Aš norėjau sužinoti, koks bus tas vardas. Todėl ėmiau kruopščiai tyrinėti Raštą, stengdamasis čia jį surasti.

Ir radau: iš tikrųjų aptikau naująjį vardą, kuriuo greičiausiai ir vadins Pažadėtąjį. Ir kuo daugiau aš tikrinau savo atradimą, tuo labiau įsitikinau, kad jis teisingas, nes tas vardas nuolat buvo kartojamas pranašystėse apie laikų pabaigą. Tas vardas buvo kartojamas taip tankiai, kad nebeliko abejonių, jog tarp vardų, kuriais bus vadinamas Jis, Mesijas, bus ir šitas. Jį pažins iš vardo „Dievo Šlovė“ arba „Viešpaties Šlovė“.

Izaijas išpranašavo, kad ir Sarono lyguma, ir šventasis Karmelio kalnas bus paskutinėmis dienomis „Viešpaties Šlovės“ šviesos ir buvimo centras. Jis sakė:

„… Karmelio ir Sarono gražumas; jie pamatys Viešpaties garbę ir mūsų Dievo grožį“¹.

Ir vėl skyriuje, einančiame prieš tą, kuriame Izaijas žada, jog Dievas išaukštins „teisuolį žmogų iš Rytų“, jis pranašauja:

„… Viešpaties garbė bus apreikšta, ir visi kūnai drauge ją pamatys; nes Viešpaties burna kalbėjo“².

Ir toliau, po to skyriaus, Izaijas įspėja:

„Kurtiniai, klausykite ir, žabaliai, pažvelkite, kad matytumėte“³.

45

Visa grupė mokslininkų krikščionių, 1844 metų atėjimo amžininkų, buvo taip įsitikinę, kad „Dievo Šlovė“ pasirodys Karmelio kalno šlaite, kaip pranašavo Izaijas, kad išpardavė savo turtą ir išplaukė į Šventąją Žemę. Iš pradžių tai grupei vadovavo Leonardas H. Kelberis. Tų žmonių tėvynė buvo Vokietija, kur juos vadino tamplieriais. Jų laukė nusivylimas, nes Kristus nepasirodė, kaip jie tikėjosi, nei 1843, nei 1844, net ir 1845 metais. Bet jie nebenorėjo grįžti į ankstesnį gyvenimą ir įsikūrė Karmelio papėdėje, kad galėtų laukti didžiosios Jo atėjimo dienos. Jie buvo įsitikinę, kad „Dievo Šlovė“ vis dėlto pasirodys Karmelio kalno šlaite. Šventojo Rašto tyrimai stiprino jų tikėjimą, kad pažadas bus įvykdytas. Akmeninėse arkose virš įėjimo į savo būstus jie iškalė žodžius, kurie išreiškė jų viltis:

DER HERR IST NAHE (Dievas jau arti)

Tolesni tyrimai pateikė papildomų liudijimų, kad „Dievo Šlovė“ arba „Viešpaties Šlovė“ tikrai bus tas naujasis vardas, kuriuo bus vadinamas Mesijas.

Apreiškimo knyga, kuri, kaip mes žinome, pateikia „pagonių laikų“ pabaigos datą (1260 arba 1844 metus) ir žada naują vardą bei naują miestą, taip pat patvirtina vardą arba titulą to, kas bus svarbiausias Dievo naujojo miesto Žibintas.

Šventasis Jonas skelbia:

„… Ir (Jonas) išvydau šventąjį miestą — naująją Jeruzalę, nužengiančią iš dangaus nuo Dievo; … Miestui apšviesti nereikia… nei saulės, nei mėnulio, nes jį apšviečia tviskanti Dievo šlovė…“⁴

Pats Kristus Savo sugrįžimo valandą sieja su ta pačia nuostabia Asmenybe, vadinama „Dievo Šlove“ arba „Viešpaties Šlove“. Jis žada, kad paskutinėmis dienomis Jis ateis tuo pačiu Dievo pavidalu ir Jo šlovėje:

„Nes Žmogaus Sūnus ateis savo Tėvo šlovėje…“⁵

„Viešpaties Šlovės“ regėjimas, žadėtas Kristaus ir duotas Šventajam Jonui ir pranašui Izaijui, yra toks pat kaip ir pranašo Eze46chielio regėjimas. Jam jis buvo duotas ne vieną kartą, ir pats jis siejo tą regėjimą su Pažadėtuoju, kuris įeis į savo namus paskutiniąją dieną:

„Tai buvo Viešpaties garbės vaizdo pasirodymas. Tai pamatęs, aš parpuoliau ant savo veido…“⁶

Toks pat „Viešpaties Šlovės“ regėjimas buvo duotas ir pranašui Danieliui. Kai Danielius išvydo paskutinių dienų regėjimą, jis jausmingai prabyla apie kunigaikštį Mykolą, kuris atėjo jam į pagalbą, apie Mykolą, kuris užstos Dievo sūnų laikų pabaigoje. Ir kai Danieliui buvo duotas šitas regėjimas, jis nepajėgė pakelti jo spindesio. Jo žodžiais, jis „… nuleido savo akis į žemę ir tylėjo“⁷.

Mykolo vardo reikšmė — „panašus į Dievą“. Vadinasi, Danielius taip pat pamatė „Viešpaties Šlovę“.

Aš aptikau dar vieną svarbų įrodymą, kad asmenybė, kurią matė Danielius, identiška asmenybei, kurią pažadėjo pats Kristus, kai jis sugrįš. Kristus aiškiai nurodė savo antrojo atėjimo sąlygas. Jis pasakė, kad tą dieną žmonės pamatys:

„Žmogaus Sūnų, ateinantį dangaus debesyse…“⁸

Tai tiksliai sutampa su Danieliaus regėjimu. Danielius apie tai kalba beveik tais pačiais žodžiais:

„… ir štai, su dangaus debesimis ėjo artyn tarsi Žmogaus Sūnus…“⁹

Dar daugiau, tame pačiame skyriuje aš aptikau, kad Danielius nurodo ir laiką, kada tam bus lemta išsipildyti. Tas įstabus įvykis, Mesijo atėjimas, sako jis, atsitiks:

„… praėjus laikui, laikams ir pusei laiko“¹⁰.

Atrodė, nuorodoms, vėl mane vedančioms į 1844 metus, nebus galo. Čia aš vėl aptikau tą pačią pranašystę apie 1260 dienų, keturiasdešimt ir du mėnesius ir tris su puse metų, o dabar dar ir 47— „… laikui, laikams ir pusei laiko“. Šventojo Rašto tyrinėtojai priėjo prie vienodos išvados, kad visi tie žodžiai reiškia tą patį laikotarpį, būtent — 1260 metų.

Tai reiškė, kad aš suradau dar vieną nuorodą apie Mesijo atėjimo laiką. Pagal Danielių Jis pasirodys 1260 metais, o aš jau žinojau, kad pagal kalendorių šalies (Persijos), kur Danieliui buvo duotas regėjimas, 1260 metai sutampa su krikščionių kalendoriaus 1844 metais.

Ir Danielius, ir Kristus žada, kad ateis „Žmogaus Sūnus“. Šito regėjimo spindesys taip pribloškė Danielių, kad šis puolė ant žemės.

Kitose vietose, jų per daug, kad galėčiau čia jas visas išvardinti, aš aptikau tą pačią pranašystę apie „Dievo Šlovės“ atėjimą. Izaijas žada tikratikiams, kad:

„… Viešpaties garbė surinks tave“¹¹.

Ir vėl:

„… ir Viešpaties garbė tau užteka… aš Viešpats, kurs gelbsčiu tave, ir tavo atpirkėjas…“¹²

Savo džiaugsmui surinkau pakankamai įrodymų, kad vardas, su kuriuo ateis ir kuriuo bus žinomas Mesijas — „Viešpaties Šlovė“. Tai bus naujas vardas, taip kaip Kristus, „Pateptasis“ — buvo Jo ankstesnis vardas.

Atlikdamas Jo vardo tyrimus, aš suradau papildomos informacijos, kuri teigė, jog Jis ateis su tuo naujuoju vardu 1844 metais.

Jaučiu, kad iriuosi į priekį.