PAKELKITE GALVAS

Anksčiau išvardintos pranašystės toli gražu ne paskutinės pranašysčių sąraše, kurios veda į 1844 metus. Bet ir to, kas čia išvardinta, pakanka, kad būtų galima paaiškinti, kodėl jaudulys ir entuziazmas vis labiau didėjo artinantis šiems lemtingiems metams — Antrojo atėjimo metams.

Tomis neramiomis dienomis kildavo daugybė barnių, karštų ginčų dėl pranašysčių aiškinimo dalimis tikslumo; dažnai būdavo neigiama ir pati atėjimo idėja. Aistros liepsnojo, plūdo į spaudą, išsiliedavo pamfletais ar ir iš bažnyčių sakyklų. Čia neįmanoma pateikti visų tuometinių argumentų, dažnai stulbinančių, o kartais įdomių. Kiekviena Biblijos tyrinėtojų mokykla turėjo savo ypatingą nuomonę, priklausomą nuo konfesijos arba vienokių ar kitokių tradicijų.

Žvelgiant šių dienų akimis į tai, kokiomis aplinkybėmis jie darė savo tyrimus, ir vadovaujantis jų požiūriu, nesunku suprasti, kodėl į savo atradimus jie žiūrėjo su vis didesniu entuziazmu. Juk pranašystės iš tiesų nepaprastai tiksliai vedė į tuos pačius — 1844 metus. Rodos, nebėra jokių abejonių, kad pagaliau atėjo ta valanda.

Ir labai suprantamas jų nusivylimas, kai žadėtąją valandą Kris36tus nepasirodė debesyse lydimas angelų. Nepasigirdo ir trimito garsų. Mirusieji nesikėlė iš kapų. Žvaigždės nekrito ant žemės. Staiga neužtemo Saulė. Mėnulis nepasidarė raudonas lyg kraujas.

O atėjimo išpažinėjai, kurie taip nuoširdžiai skelbė savo tikėjimą Kristaus sugrįžimu, tapo pašaipų objektu. Jie bandė kuo skubiausiai keisti savo skaičiavimus. Jie vartė savo matematinius apskaičiavimus ieškodami galimos klaidos, o juk dar vakar viskas atrodė nenuginčijama tiesa.

Jų pasimetimas ir nusivylimas leido džiūgauti ir linksmintis tiems, kurie buvo nusiteikę ortodoksiškai ir nekreipė dėmesio į visus pranašavimus: „Žemė dar sukasi apie savo ašį: Kristus neatėjo, kad atskirtų ėriukus nuo ožių; pasaulio pabaiga — tai tik prasimanymas… Viskas išėjo taip, kaip mes ir sakėme: tai gryno vandenėlio biznis“.

Nusivylusiems žmonėms neverta buvo sakyti, jog tai dar vienas ženklas, kad Dievas ateis nepastebimai, kai visi žmonės „valgys ir gers kaip Nojaus laikais“.

Kaip sekliui, tiriančiam painią šimtmečio senumo paslaptį, man atėjo į galvą mintis, kad čia galima būtų pritaikyti vieną iš pagrindinių kriminalistikos būdų. Jeigu nepaprastai daug įkalčių veda prie vienintelės išvados, o pati išvada pasirodo esanti neteisinga, tai būtų klaida atmesti visus tuos įkalčius kaip melagingus. Būtų kur kas išmintingiau manyti, kad įkalčiai teisingi, tik reikia visiškai kitaip aiškintis faktus ir remiantis tais pačiais įkalčiais daryti visiškai kitą išvadą. To ir nusprendžiau laikytis.

Šios knygos pabaigoje aš pateikiau pilną cituojamos literatūros sąrašą, todėl, jeigu norite, jūs patys galite plačiau pasiskaityti apie tą periodą. Į mano planus neįeina kokios nors to meto mąstytojų mokyklos apologija arba viską apimantis tyrimas. Aš tik noriu pateikti pagrindinių įvykių, atsitikusių 1844 metais, seką.

Neįmanoma abejoti nei pranašysčių tikrumu, nei tuo, kad jos nuostabiausiais būdais išsipildė. Bet gi kas tada įvyko? Juk Kristus tris kartus visiškai aiškiai pažadėjo sugrįžti:

1. Kai Evangeliją išpažins visame pasaulyje;

2. Kai pasibaigs „pagonių laikai“;

37

3. Kai žmonija pamatys „sunaikinimo pabaisą“, apie kurią kalbėjo Danielius.

Kai visa tai įvyks, Kristus turi sugrįžti. Juk Jis taip pat žadėjo, kad:

„Kai visa tai prasidės, atsitieskite ir pakelkite galvas, nes jūsų išvadavimas arti“.¹

Man jau buvo per vėlu trauktis. Jeigu laikraščių redaktoriams pasirodė, kad ir mūsų dienomis efektingas būtų straipsnis, pavadintas „Kristus grįžta“, tad kokį jaudulį turėjo tai kelti tais laikais, kai buvo tiek liudijimų, kad netrukus išmuš ta valanda.

Nuojauta man sakė, kad kažko trūksta. Kažką labai svarbaus aš praleidau. Pranašysčių apie antrą Kristaus atėjimą buvo šimtą kartų daugiau negu apie pirmąjį, ir jos buvo daug įtikinamesnės.

1844 metais prasidėjo naujas muzikos, literatūros, meno, švietimo, medicinos ir išradybos pakilimas. Tai buvo tie metai, į kuriuos vedė visos pranašystės.

Nejaugi mums reikės laukti tris šimtus metų, kad sužinotume teisybę apie antrąjį atėjimą, kaip tai atsitiko su pirmuoju?

Ne, nereikės, jeigu aš pasieksiu savo tikslą. Aš juk dar turiu bent jau tuziną „kelią rodančių gijų“. Galbūt viena iš jų ir išves į šviesą.