SENOJI PASLAPČIŲ ŽEMĖ

Antroji sąlyga lietė Babiloną, senąją paslapčių žemę. Iš visų mano aptiktų prielaidų buvo aišku, kad Gelbėtojas paskutinėmis dienomis ateis iš Tigro ir Eufrato slėnio, iš žemės, kuri kadaise buvo vadinama Babilonu.

Kai žmonės skundėsi, kad nėra Gelbėtojo, kuris juos išgelbėtų, pranašas Michėjas rūsčiai juos pasmerkė, bet pažadėjo, kad išgelbėjimas ateis iš Babilono. Jis barė juos už netikėjimą ir tarė:

105

„Kodėl tu dabar kremties liūdesyje? Argi tu nebeturi karaliaus?..“¹

Po to Michėjas pasakė jiems, kas jų laukia:

„Kentėk skausmą ir daryk pastangų, Siono dukte, lyg gimdyvė, nes dabar tu išeisi iš miesto ir gyvensi lauke, ir nueisi iki Babilonui, ten tu būsi išgelbėta“.²

Michėjas kalbėjo apie laikų pabaigą, nes tas skyrius pradedamas žodžiais:

„Bet štai paskutinėse dienose…“³

Vadinasi, tai turi įvykti, kai Izraelio žmonės bus „surinkti“ ir kai tautos „kardus perkals į arklus“.

Mano, kaip seklio, užduotis — Bahá’u’lláh gyvenimo faktus palyginti su Michėjo pranašyste ir patikrinti:

1. Ar Bahá’u’lláh „įkvėpė kam nors gyvybę“ Babilone;

2. Ar Jis paskui paliko miestą;

3. Ar gyveno Jis tyruose;

4. Ar grįžo į Babiloną ir tapo žmonių Gelbėtoju.

Aš jau žinojau, kad Bahá’u’lláh tikėjimas gimė 1844 metais ir kad pats Bahá’u’lláh buvo ištremtas iš Persijos 1853 m. sausio 12 d. ir ginkluotos sargybos nuvestas į Iraką, į Tigro ir Eufrato slėnį. Jis apsistojo Bagdado senamiestyje, Karkho kvartale.

Nėra jokių abejonių, kad tai ir yra senojo Babilono žemė. Thomasas Newtonas, Bristolio vyskupas, savo „Disertacijoje apie pranašystes“ (1754 m.) rašė, kad Tavernieras, garsus keliautojas, pasakojo: „Ten, kur Tigras suskyla į atšakas netoli Bagdado, išliko kažkokio miesto griuvėsiai, užimantys daugiau kaip lygą (1 lyga=4,828 km). Dar tebestovi kai kurios sienos, kurios yra tokios storos, kad ant jų vienas šalia kito gali išsitekti šeši ekipažai. Sienos tos sumūrytos iš kvadratinių degtų 10 pėdų ilgio ir 3 pėdų storio (1 pėda = 30,48 cm) plytų; šalies kronikose rašoma, kad čia buvo senasis Babilonas“.

106

Knygoje „Hanways kelionės“ autorius, pats Hanway, rašydamas apie garsųjį Bagdadą, užsimena, kad šalia miesto kažkada buvusi vienos seniausių ir galingiausių pasaulyje karalysčių sostinė. Paprastai tą vietą vadina Bagdat arba Bagdad, nors kai kurie autoriai vartoja jos senąjį vardą — Babilonas.

Willis Durantas knygoje „Tikėjimo epocha“ apie Bagdadą taip rašo: „Kažkada čia buvo vienas Babilono karalystės miestų, netoli nuo paties Babilono; plytos, ant kurių išliko Nabuchodonosaro vardas, buvo rastos čia… po Tigro vandenimis“.

Aš išsiaiškinau, kad Bahá’u’lláh atėjo į Bagdadą ant Tigro krantų. Taip pat sužinojau, kad:

1. Ten, Tigro ir Eufrato slėnyje, senajame Babilone, kentėdamas skausmus ir vargus, Bahá’u’lláh padėjo pamatus naujam Tikėjimui.

2. Kaip pranašas Michėjas ir sakė, Bahá’u’lláh „išėjo iš miesto“ 1854 m. balandžio 10 d. ir pasitraukė į Kurdistano kalnus, kaip savo metu Kristus pasitraukė į dykumą.

3. Jis tikrai gyveno „tyruose“, kaip ir skelbė Michėjas. To meto dokumentai patvirtina, kad Bahá’u’lláh „visiškai vienas klaidžiojo po Kurdistano tyrlaukius“ ruošdamasis sutikti ateisiančius išbandymus.

4. Iš tų „tyrlaukių“ Bahá’u’lláh sugrįžo į „Babiloną“. Jis atėjo į Bagdadą, kur viešai paskelbė, kad jis ir yra tas Atpirkėjas, išpranašautas paskutinėms dienoms.

Ezechielis buvo belaisvis Babilono žemėje, kai jam buvo duotas „Dievo Šlovės“, ėjusios iš rytų, regėjimas. Jis sakė:

„…man esant belaisvių tarpe tarp persikėlėlių prie Khobaro upės: prasivėrė dangus, ir aš mačiau dieviškų regėjimų“.⁴

Tame pačiame skyriuje Ezechielis paminėjo, kad danguje matė vaivorykštę — Dievo sandoros, pažadėtos Nojui, ženklą. Tai taip pat atsitiko prie Khobaro upės. Ezechieliui buvo duotas ir žmogaus figūros regėjimas:

„Tai buvo Viešpaties garbės vaizdo pasirodymas. Tai pama107tęs, aš parpuoliau ant savo veido…“⁵

Aš ėmiau teirautis apie tą Khobaro upę. Senųjų laikų geografai vadino ją „Khabar“, beje, vadinama ji buvo ir kitaip. Upė prasidėjo į vakarus nuo Bagdado ir į Eufratą įtekėjo prie senojo Babilono sienų. Tai kaip tik ta vieta, kur Bahá’u’lláh paskelbė apie savo misiją.

Ezechielis savo regėjimą toliau taip aprašė:

„Tuomet dvasia pakėlė mane, ir aš girdėjau paskui save didelio sujudimo garsą: Pagirta tebūnie Viešpaties garbė iš jos vietos!.. Atsikėlęs aš išėjau į lygumą. Štai tenai stovėjo Viešpaties garbė kaip ta garbė, kurią buvau matęs prie Khobaro upės, ir aš parpuoliau ant savo veido“.⁶

Bahá’u’lláh atėjo prie Khobaro upės, į senojo Babilono žemę. Jo vardas reiškia „Dievo šlovė“ arba „Viešpaties Šlovė“ („Dievo Garbė“ arba „Viešpaties Garbė“).

Aš suradau dar vieną pranašystę. Šįkart iš Indijos. Joje taip pat buvo kalbama apie Pažadėtojo pasirodymą Babilone paskutinėmis dienomis. Vadinosi ji „Sakmė apie Raudonąjį Apsiaustą“. Štai jos turinys: „Pasakojama apie vieną musulmonų šventąjį, gyvenusį VIII amžiuje Indijoje, kuris, kalbėdamas apie ateisiančią „Didžiąją Dievo Dieną“ taip tarė: „Jis klaidžios upės pakrantėmis, ant jo galvos bus dervišo turbanas ir vilkės jis raudoną apsiaustą. Jis mokys savo mokinius ant tos upės kranto. O, jeigu man būtų leista būti šalia jo ir pralieti savo kraują ant jo kelio!“⁷

Aš sužinojau, kad Bahá’u’lláh kol jis klajojo Kurdistano tyrumose tikrai vilkėjo tokį raudoną drabužį, kurį pasiuvo žmona ir duktė. Juodvi sukurpė tą drabužį iš raudono audinio „tirmich“ skiaučių, kurios, kaip ir keletas kitų daiktų, išliko nepagrobtos, kai Bahá’u’lláh buvo įkalintas Persijoje.

Bahá’u’lláh mokė ant Tigro krantų. Bagdado kvartalas, kuriame jis gyveno, buvo vadinamas Karkhu. Tai buvo senojo Babilono žemėje.

Kokia stulbinanti istorija!