DREBANTI ŽEMĖ

167

Mano pirmasis „kabliukas“ buvo labai paprastas.

„Tuomet kilo didelis žemės drebėjimas“.

Apie šitą žemės drebėjimą užsimenama daugybėje istorinių dokumentų. Jį vadino: Didžiuoju Lisabonos žemės drebėjimu 1755 metais.

Apie tą, pirmąjį iš trijų, ženklą pasakoja savo knygoje „Žemės drebėjimas“ žymus geologas, profesorius W.H. Hobbsas: „Tiek Portugalijos karalystės istorijoje, tiek ir, pagal kai kuriuos rodiklius, visos planetos istorijoje, 1755 m. lapkričio 1 d. žemės drebėjimas užima pirmą vietą tarp visų žinomų žemės drebėjimų… Per šešias minutes žuvo 60 tūkst. žmonių“.

Besiaiškindamas sužinojau, kad Biblijos tyrinėtojai atkreipė dėmesį į vis didėjančią drebėjimų galią. Garbusis Johnas Cummingas knygoje „Septintasis indas“ taip aprašo tuos laikus: „Nuo 1800 iki 1865 metų tik buvusioje Romos imperijos teritorijoje įvyko ne mažiau kaip 35 galingi ir viską griaunantys žemės drebėjimai, kurie negali neatkreipti istoriko dėmesio… Skandinavijos pusiasalyje ir Islandijoje nuo 1700 iki 1850 metų jų buvo 224; Ispanijoje ir Portugalijoje — 178; Prancūzijoje, Belgijoje ir Olandijoje — 600… O Apeninų pusiasalyje ir Viduržemio jūros rytuose nuo 1800 iki 1850 metų įvyko daugiau kaip 800 žemės drebėjimų“.

Šitų tyrinėtojų dėmesį patraukė būtent tas faktas, kad visi trys įvykiai — žemės drebėjimas, užtemimas, žvaigždžių kritimas, — pradedant nuo žemės drebėjimo Portugalijoje, nepaprastai greitai ėjo vienas po kito. Bet (Jameso Partono tvirtinimu knygoje „Voltero gyvenimas“) stulbinantis griovimo greitis Portugalijos žemės drebėjimą išskiria iš visų: „Lisabonos žemės drebėjimas, 1755 m. lapkričio 1 d., pribloškė ir teologus, ir filosofus… Tą rytą be dvidešimties minučių dešimtą Lisabona švytėjo visa savo puikybe… Praėjus šešioms minutėms iš miesto beliko tik griuvėsių krūva“.

Robertas Searsas knygoje „Pasaulio stebuklai“ rašo: „Didysis 1755 metų žemės drebėjimas apėmė mažiausiai keturis milijonus kvadratinių mylių“.

168

Šitoji katastrofa labai sukrėtė Volterą. Sakoma, kad jis taip aprašęs tą įvykį: „Iš tiesų toms vietoms tai buvo Paskutinio Teismo Diena; betrūko tik trimito garsų“.¹

Dėl žemės drebėjimo buvo atidėta naujosios Voltero pjesės premjera. Jo biografo, Tallentyre’o, žodžiais tariant, „žemės drebėjimas privertė žmones susimąstyti. Daugelis atsisakė savo meilės teatrui ir pasuko į bažnyčias“.²

Tais pačiais, 1755, metais įvyko dar vienas žemės drebėjimas, šįkart Persijoje. Jis nusinešė 40 tūkstančių žmonių gyvybių.

Juk Kristus pasakė:

„…Vietomis bus… žemės drebėjimų. Tačiau visa tai — tik kentėjimų pradžia. …Tuomet danguje pasirodys Žmogaus Sūnaus ženklas…“³

Nemaža Biblijos tyrinėtojų priėjo išvados, kad šitas baisusis žemės drebėjimas ir yra Apokalipsės pranašystės išsipildymas. Jis buvo didžiulės žemės drebėjimų bangos ketera.

Daugelis buvo įsitikinę, kad pasirodė pirmasis ženklas iš Apreiškimo knygos. Dabar jie su baime žvelgė į dangų ir laukė pasirodant antrojo ženklo — Saulės užtemimo.