PASLAPTIS PRADEDA AIŠKĖTI

82

Minios užtvindytomis gatvėmis vedė jauną belaisvį. Jo kaklą juosė milžiniškas plieninis antkaklis. Prie antkaklio buvo pririštos ilgos virvės, už kurių jį tempė per minią. Jeigu jis suklupdavo, sargybiniai imdavo pašėlusiai tampyti už virvių arba negailestingai spardyti, ten, kur skaudžiau. Kartkartėmis kas nors iššokęs iš minios vikriai praslysdavo pro sargybinius ir trenkdavo jaunuoliui kumščiu arba lazda. Kiekvieną tokį sėkmingą išpuolį minia sveikindavo džiaugsmingais šūksniais. O jeigu akmenį arba atmatas mesdavo iš minios ir pataikydavo kaliniui į veidą — ir sargybiniai, ir minia imdavo kvatoti kaip laukiniai.

„Nagi, išsilaisvink, didvyri! — šaukė vienas iš žioplių. Sutraukyk grandines! Parodyk mums stebuklą!“ — Ir jis su panieka spjovė į tylintį kalinį.

Pagaliau jaunuolį atvedė į bausmės vietą. Buvo pusiaudienis. Saulės įkaitintoje miesto aikštėje prieš kareivines išsirikiavo kareivių pulkas. Vasaros saulėje žibėjo šautuvų vamzdžiai, nutaikyti į kalinio krūtinę. Kareiviai laukė komandos „ugnis!“, kuri turėjo atimti jam gyvybę. Minia nekantraudama ūžtelėjo pirmyn, net ir tą paskutinę minutę tikėdamasi išvysti stebuklą.

Pavėlavusių žmonių srautas vis dar liejosi į centrinę aikštę. Tūkstančiai žmonių aplipo gretimų namų stogus, norėdami pažiūrėti mirties bausmę. Visi baisiai norėjo paskutinį kartą pažvelgti į tą keistą jaunuolį, kuris tik per šešerius metus taip įaudrino visą šalį.

Niekas tiksliai nežinojo, kas jis buvo — blogio ar gėrio įsikūnijimas. Ir toks jaunas mirti — ne daugiau kaip trisdešimties metų. Dabar, kai jau viskas buvo baigta, tas, kurio jie taip neapkentė ir kurį jie persekiojo, atrodė visai nepavojingas. Minia buvo nusivylusi. Visi laukė tragedijos — juk dėl to ir atėjo! — bet jis apvylė jų lūkesčius.

Atrodė tas jaunuolis keistai: bejėgis, ir tuo pat metu pasitikintis savimi. Jo akyse švietė pasitenkinimas, netgi nekantravimas, kai jis žvelgė į 750 šautuvų vamzdžius, atsuktus į jį.

83

Šautuvai nutaikyti. Suskamba komanda: „Ugnis!“

Ir štai trys kareivių kolonos po 250 žmonių kiekvienoje — viena po kitos ėmė šaudyti, apipildamos jaunuolį kulkų kruša.

Daugiau kaip 10 tūkstančių žmonių tapo liudininkais to, kas ką tik įvyko. Iki mūsų dienų išliko dokumentų, liudijančių apie tą įvykį. Viename iš jų sakoma: „Septynių šimtų penkiasdešimties šautuvų paskleisti dūmai buvo tokie tiršti, kad užtemdė vidurdienio saulę ir pasidarė tamsu… Kai dūmai išsisklaidė, apstulbusi minia (pamatė — aut.) tai, kuo savo akimis negalėjo patikėti… Virvės, kuriomis buvo pririštas jaunasis kalinys, kulkos sukapojo į gabaliukus, bet (jo — aut.) kūne per kažkokį stebuklą nebuvo nė įbrėžimo“¹.

M.C. Huartas, prancūzų rašytojas ir krikščionis, šį epizodą yra taip aprašęs: „Kareiviai, norėdami nuraminti minią… rodė, kad virves sukapojo kulkos ir jokio stebuklo iš tikrųjų neįvyko“².

Kareiviai surinko virvagalius ir aukštai iškėlė virš galvų, rodydami juos sujaudintai miniai, kuri darėsi grėsminga ir kurią jie norėjo nuraminti. „Tai kulkos sukapojo virves“, — tarsi bylojo jų gestai. — „Štai kas jį išlaisvino. Ir daugiau nieko. Jokio stebuklo nebuvo“.

Toliau aprašydamas tą nuostabų įvykį, M.C. Huartas sako: „Buvo sunku patikėti: kulkos nesužeidė pasmerktojo. Priešingai, jos sukapojo pančius ir išlaisvino jį. Tai buvo pats tikriausias stebuklas“³.

Tą reginį taip pat yra aprašęs A.L.M. Nicolas, garsus Europos mokslininkas. „Atsitiko kažkas nepaprasta, — pasakojo jis, — to dar nebuvo žmonijos istorijoje… Kulkos sukapojo virves, kuriomis jis buvo surištas, ir jis parklupo ant kelių net neįbrėžtas“⁴.

Pirmą kartą apie tuos įvykius aš perskaičiau Cambridgo universiteto profesoriaus E.G. Browne’o, žinomo britų orientalisto 84(tai tas pats profesorius, kurį aš jau esu minėjęs), aprašyme. Jis palygino šią istoriją su tuo, kas vyko Kristaus atėjimo metu. Štai ką jis rašo: „Aš labai norėčiau, kiek tai įmanoma, gauti kuo tikslesnį ir smulkesnį visų detalių aprašymą, nes, mano manymu, tai vienas įdomiausių ir reikšmingiausių įvykių, neturinčių sau lygių nuo pat krikščionybės atsiradimo. Aš laikau savo pareiga ir malonia priederme supažindinti su tuo dalyku savo tėvynainius, kad jie galėtų pamąstyti apie tai… nes, tik įsivaizduokite, jeigu, pavyzdžiui, kas nors galėtų mums papasakoti ką nors nauja apie Kristaus vaikystę, jaunystę arba Jo išvaizdą, — juk kaip mes apsidžiaugtumėme. Dabar jau to neįmanoma sužinoti… bet iš to (jaunuolio — aut.) atvejo galime… Todėl, kad pelnytume palikuonių dėkingumą, pasirūpinkime tuo šiandien“⁵.

Jeigu didysis mokslininkas, gerai išstudijavęs ir ištyręs tą įvykį, drauge su savo kolegomis manė, kad jis toks pat „kaip Kristaus“, o jo aprašymą pavadino nusipelnančiu „palikuonių dėkingumo“, tai man, tikiuosi, bus atleista, kad jaudulys užliejo mane tarsi potvynis.

Aš privalėjau sužinoti daugiau.