LIUDYTOJAI

91

Margaret Fuller, Emersono draugė, apie praeito amžiaus penktojo dešimtmečio entuziazmą yra taip pasakiusi: „Ryškiausias to meto bruožas — tai, kad susijaudinimas apėmė visus visuomenės sluoksnius“.¹

Aš nekantravau sužinoti, kas tuo metu atsitiko Babui. Kur jo tikėjimo ištakos? „Atėjimo karštinė“ pasiekė epogėjų, kai 1844 m. gegužės 24 d. Morse pasiuntė savo garsiąją telegramą. O tų pačių metų gegužės 23 d. vakarą, praėjus dviem valandoms ir vienuolikai minučių po saulėlydžio, tolimame Širaze, Persijoje, Babas ėmė kalbėti romiam mokiniui persui visai taip, kaip kadaise Kristus pirmą kartą prabilo į paprastus žvejus. Babas pasakė:

„Šią naktį ir net šią valandą būsimaisiais laikais žmonės švęs kaip vieną didžiausių ir reikšmingiausių švenčių“.²

Išliko ryškūs mokinio prisiminimai — pirmojo, kam Babas atskleidė savo tiesą apie tą nepamirštamą dieną, taip pat ir tie pirmieji Babo žodžiai:

„Iš tiesų išaušo nauja diena. Pažadėtasis įsiviešpatavo žmonių širdyse“.³

„Aš sėdėjau užburtas jo žodžių — vėliau prisiminė mokinys. — Aš nebejaučiau laiko. Jo Tiesa, taip staiga užgriuvusi mane, apkurtino kaip griausmas. Kuriam laikui mano pojūčiai apmirė. Bet paskui jaudulio, džiaugsmo, dvasinio pakilimo ir nuostabos banga užliejo mano sielą. Stipriausi iš jų buvo džiaugsmas ir jėga. Aš tapau kitu žmogumi“.⁴

Aš išstudijavau septynių šimtų lapų darbą, kuriame aptikau pirmąsias žinias apie Babą ir sekėjus. Pasakojimas apie jų vargus ir kankinystę buvo panašus į pasakojimą apie Kristaus ir Jo apaštalų vargus ir kankinystę. Aš perskaičiau knygos apie Kristaus gy92venimą autoriaus Ernesto Renano žodžius, jis Babo sekėjų kankinystės epochą pavadino „laiku, kuriam tikriausiai nėra lygių pasaulio istorijoje“.⁵ Taip pat keletą kartų perskaičiau jaunuolio, į kurį Babas pirmiausiai prabilo, prisiminimus. Ateinančioms kartoms jis paliko tokį savo įspūdžių aprašymą: „Tą naktį miegas apleido mane. Aš sėdėjau užburtas jo švelnaus balso skambėjimo. Visus kitus jausmus nustelbė džiaugsmas ir jėga, kurie, atrodė, pakeitė mane. Koks anksčiau buvau silpnas ir bejėgis! Dabar aš jaučiausi toks drąsus ir stiprus esąs, kad jeigu būtų prieš mane sukilęs visas pasaulis su visomis savo tautomis ir valdovais, ir tai būčiau galėjęs be jokios baimės vienas pats atsispirti jų spaudimui. Aš jaučiausi esąs archangelo Gabrieliaus balsas, kviečiąs žmonių giminę: „Atsibuskit, miegaliai! Jums parodytas Jo kelias! Jo Malonės vartai plačiai atverti; tad įeikite, pasaulio tautos! Nes atėjo Pažadėtasis!“⁶

Babo gyvenimo istorija mane labai sujaudino. Buvau įsitikinęs, kad tokia drama negalėjo neatsispindėti istoriniuose epochos dokumentuose. Ją galėjo neteisingai suprasti, bet nepastebėti — vargu. Ir buvau teisus. Man pasisekė surasti nemažai to įvykio aprašymų europiečių istorikų darbuose.

Prancūzų istorikas A.L. Nicolas apie Babą rašė: „…(jo gyvenimas — aut.) — vienas nuostabiausių drąsumo pavyzdžių, kurį žmonijai pasisekė paliudyti…“⁷ Nicolas tą laikmetį taip pat lygino su Kristaus laikais. Štai jo žodžiai: „Jis pasiaukojo dėl žmonijos… Panašiai kaip Kristus, jis (Babas — aut.) atidavė savo gyvybę už sutarimo, teisingumo ir broliškos meilės skelbimą“.⁸

Edwardas Granville’is Browne’as, kurio dėka aš pirmą kartą aptikau šios istorijos pėdsaką, apie Babą taip rašė: „Ar atsirastų bent vienas, kurio nepatrauktų romi Babo siela? Viskuo — ir pilnu kartėlio bei persekiojimų gyvenimu, nepriekaištingu elgesiu, 93jaunyste, drąsa ir kantriai nešama negandų našta… bet labiausiai tragiška mirtimi — tas jaunas pranašas iš Širazo nusipelno mūsų simpatijų“.⁹

Taip ir neįvykusio atėjimo bylos reikšmė netikėtai išaugo. Nauja įvykių tėkmė paveikė mane labai stipriai. Aš supratau, kad tai, ką atradau — ne menkniekis. Tai buvo ne kokia nors niekam nežinoma, slapta žmonių grupelė. Juos užmiršo — taip, bet tik XX amžiuje, o ne XIX-ame.

Žymus prancūzų publicistas liudijo: „Visą Europą buvo apėmęs gailestis ir neviltis… Babo kankino mirtis net ir 1890 metų Paryžiuje tarp mano kartos literatų buvo tokia pat neišsemiama tema, kaip ir tada, kai ką tik buvo sužinota apie jo mirtį. Mes rašėme apie jį eilėraščius. Saraha Bernhardt įkalbinėjo Catulle Mendesą parašyti pjesę apie tą istorinę tragediją“.¹⁰

Garsus mokslininkas Arminius Vambery Prancūzijos Akademijoje perskaitė pranešimą, kuriame teigė, kad Babas „suformulavo nuostatas, vertas garsiausių mąstytojų“.

1903 metais buvo išleista drama, pavadinta „Babas“. Ji buvo suvaidinta viename iš žymesnių Sankt-Peterburgo teatrų. Pjesė buvo išreklamuota Londone, išversta į prancūzų ir vokiečių kalbas (vertėjas — poetas Fiedleris).

Seras Francisas Younghusbandas, dėstydamas tų laikų istoriją, rašo: „Pasakojimas apie Babą — …tai padavimas apie nepasiekiamą dvasios heroizmą. Jo gyvenimas turėtų būti toks pastarojo šimtmečio įvykis, kurį būtinai reikėtų visapusiškai ištirti“.¹¹

O kas bandė nuo tų laikų tirti jo gyvenimą?

Garbusis T.K. Cheyne’as, teologijos daktaras, garsus mokslininkas iš Oxfordo, pavadino Babą „…mūsų dienų Jėzumi… Pranašu ir didesniu už pranašą. Taip retai pasitaiko švelnumo ir jėgos derinys, toks būdingas jam, kad jį reikėtų statyti greta nepaprastų žmonių“.¹²

94

Dabar aš dar labiau užsiplieskiau noru sužinoti, o kas gi buvo Tas, Didingasis, apie kurį skelbė Babas. Nes jeigu Babas darė žmonėms tokį milžinišką įspūdį, tai koks turėtų pasirodyti pasauliui ateisiantis Išgelbėtojas? Juk Jo jėga, anot Babo, daug didesnė negu paties Babo. Babas prieš jį — lyg žvakė prieš saulę.

Pirmtakas, Jonas Krikštytojas, taip kalbėjo apie Kristų:

„… bet po manęs ateis galingesnis už mane, — aš nevertas jam nė kurpių nuauti“.¹³

Ir Babas apie Tą, Kuris ateis, sakė:

„Iš to, ką aš turėjau pasakyti apie Tą, Kuris ateis, pats reikšmingiausias yra mano užrašytas prisipažinimas, kad nėra žodžių, kurie pajėgtų tinkamai Jį aprašyti, ir nė viena užuomina apie Jį mano knygoje negali tinkamai nušviesti Jo kelio“.¹⁴

Babas laikė save „tik žiedu ant Jo piršto“, To, Kuris dar tik ateis. Jis sakė, kad būsiąs pirmasis, kuris Jam nusilenks. Babas kalbėjo savo sekėjams:

„Aš iš tiesų įtikėjau į Jį, į Jo mokymą ir į Jo knygą, ir į Jo liudijimus… Ir aš didžiuojuos savo tikėjimu į Jį“.¹⁵

Apie krikščionį, kuris įtikės Tuo, Kuris ateis, Babas taip pasakė:

„… jį aš saugosiu kaip akies vyzdį“.¹⁶

Prieš pat mirtį Babas rašė: „Aš mokiau žmones, kad jie galėtų atpažinti Apreiškimą (ateisiantį Mesiją — aut.), kuris nepriklausys nei Rytams, nei Vakarams… Ar galės kas nuo Jo pasislėpti?“¹⁷

Dar niekad nebuvau toks tikras kaip dabar, kad atskleisiu tą šimtametę paslaptį. Tai, ką aš iš pradžių dariau lyg juokais, dabar užvaldė mane iš tikrųjų.

Kitas žingsnis tiesiog prašyte prašėsi žengiamas. Kas buvo Tas, apie Kurį skelbė Babas? Kaip Jį vadino? Iš kur buvo kilęs? Ar 95išsipildė su Jo atėjimu susijusios Biblijos pranašystės?

Tik radęs atsakymus į tuos klausimus, aš galėsiu užversti Taip ir neįvykusio atėjimo bylą.