DANGAUS VEIDAS

O jų buvo! Jų buvo daugybė!

Be pagrindinių dangaus stebuklų, pasirodžiusių prieš Bahá’u’lláh Tikėjimo užgimimą 1844 metais, pasisekė aptikti ir kitų, dar ypatingesnių reiškinių, aprašytų to meto spaudoje.

Margaret Fuller (Ossoli), Emersono draugė, kažkada yra pa174sakiusi: „To periodo ryškiausias bruožas buvo tai, kad susijaudinimas apėmė visus visuomenės sluoksnius“.¹

Dar vienuose to meto stebėjimuose rašoma: „Atrodo, ateina laikai, kai keisti ženklai danguje rodosi taip dažnai, kad darosi nejauku“.²

Straipsnis žurnale „Connecticut Observer“, pasirodęs 1833 metų lapkričio 25 dieną, skelbia: „Manome, kad ugnies lietus, kurį mes stebėjome praeitos savaitės trečiadienio rytą, yra kažkas baisaus, tai aiškus perspėjimas, kilniaširdiškai duotas ženklas didžios ir baisios dienos, kuri laukia žemės gyventojų, kai bus nuplėštas Šeštasis antspaudas (iš Apreiškimo knygos — aut.). Laikas, apie kurį kalbama ne tik Naujajame, bet ir Senajame Testamente, tuoj tuoj ateis“.

1843 m. vasaris ³

1843 m. sausio 4 d. ⁴

New York, 1844 m. rugsėjis ⁵

Po 1833 metų žvaigždžių lietaus susidomėjimas pranašystėmis apie laikų pabaigą didėjo ne dienomis, bet valandomis, kol 1751843-1844 metais pasiekė aukščiausią tašką. Susirūpinimo ir entuziazmo didėjimą dar labiau skatino ratilai apie Saulę, kurie buvo matomi 1843-1844 metais ir apie kuriuos buvo rašoma spaudoje.

Ženklai ir pranašystės taip paveikė garbųjį Charlesą Fitchą, Massachusettso valstijos, Bostono miesto, Marlborough gatvės bažnyčios pastorių, kad jis „laikė savo pareiga perspėti visus apie greitą galą, dėl ko galiausiai buvo atskirtas nuo savo bažnyčios“.

Pats Fitchas sakė: „Aš tapau lyg ir dvasininku parijum. Bet užtat aš išsigelbėjau“.⁶

Ir vis dėlto tuo mano dangaus ženklų sąrašas nesibaigia. Aš skaičiau paties Bahá’u’lláh žodžius, kad kiekvieną kartą, kai Mesijas ateina į žemę, danguje įsižiebia nauja žvaigždė. „Neabejojimų knygoje“ Bahá’u’lláh yra pasakęs, kad Dievo Pasiuntinio atėjimą į žemę iš tikrųjų lydi dvi žvaigždės. Pasak jo, tai žmogus-šauklys, simboliškoji žvaigždė, ir materialioji žvaigždė — dangaus kūnas.

Šią tiesą patvirtina ir Šventasis Raštas, kuriame pasakojama apie žvaigždę, įspėjusią Nimrodą apie Abraomo atėjimą; apie žvaigždę, kurią nurodė faraono aiškiaregiai, turėdami omeny Mozę; apie Betliejaus žvaigždę, dėl kurios Erodas pabūgo Kristaus. Panašių istorijų apie žvaigždes buvo ir pasakojimuose apie Zoroastro, ir kitų Dievo Pasiuntinių atėjimą.

Kiekvienas tų pranašų turėjo pirmtaką-žmogų, ruošusį jų atėjimą, kaip Jonas Krikštytojas Kristaus. Todėl jeigu prasidėjo laikų pabaiga, kai beveik vienu metu turi pasirodyti du Dievo Pasiuntiniai, reikia ieškoti dviejų skelbėjų žemėje ir dviejų ženklų danguje.

Šita mintis man pasirodė fantastiška, bet, jeigu laikysimės Rašto, taip ir turėjo būti. Be to, aš jau buvau pasirengęs patirti bet kokį netikėtumą.

Kaip paaiškėjo iš Persijos istorijos, viskas kaip tik taip ir įvyko. Ir Babas, ir Bahá’u’lláh turėjo šauklius, kurie skelbė apie abiejų pasirodymą. Tuos šventus žmones vadino Shaykhu Ahmadu ir 176Siyyidu Kazimu. Vadinasi, dvi simboliškosios žvaigždės (du žmonės) buvo, o kaip su dangaus žvaigždėmis?

Nors ir keista, bet aptikau, kad tuo metu pradėta domėtis „dvigubų“ žvaigždžių, arba „žvaigždžių dvynukių“, tyrimais. Už tai, kad „buvo pradėti dvigubų žvaigždžių tyrimai ir jų parametrų sistemingi matavimai“, mes turime dėkoti Williamui Herschelui ir Williamui Struve’ui. Struvė savo darbą baigė 1835 metais Dorpate (Tartu).⁷

Beveik tuo pačiu metu Shaykhas Ahmadas ir Siyyidas Kazimas skelbė pasauliui, kad turi ateiti du Dievo Pasiuntiniai paskutinėmis dienomis. Siyyidas Kazimas, o po jo ir Shaykhas Ahmadas, kreipėsi į Persijos tautą pranašiškais žodžiais apie tuos du, kurie tuoj turi pasirodyti. Siyyidas Kazimas kalbėjo:

„Iš tiesų sakau jums, po žadėtosios Aušros bus apreikšta ir pažadėtoji Saulė. Nes kai išblės pirmojo šviesa, patekės paskesniojo Saulė ir apšvies visą pasaulį“.⁸

Aš sužinojau dar vieną dalyką apie dvigubas žvaigždes, atsitikusį tuo metu. Buvo žinoma, kad viena iš pačių ryškiausių danguje žvaigždžių yra Sirijus. Astronomas Besselis paskelbė teoriją, kad tai yra ne viena, bet dviguba žvaigždė. Tai įvyko 1844 metais. Sirijus buvo pavadintas „ypatingo istorinio intereso“ dviguba žvaigžde.

Tai buvo tiesa ir Biblijos tyrinėtojo požiūriu. Besselis pareiškė savo hipotezę 1844 metais, tais pačiais, kada Babas pranešė apie savo misiją ir užgimė Bahá’u’lláh Tikėjimas.

Atidžiai ištyręs Sirijų, astronomas Alvanas Clarkas pripažino, kad Besselio teorija teisinga. Sirijus — iš tikrųjų dviguba žvaigždė. Ji turėjo palydovą. Clarkas patvirtino tai 1862 metais, o prieš keletą mėnesių Bahá’u’lláh pranešė pasauliui, kad jis ir yra tas, apie kurį skelbė Babas.⁹

Visa tai tiesiog svaigino, bet tai buvo tik pradžia. Paaiškėjo, 177kad kaip ir visos pranašystės apie Bahá’u’lláh, taip ir ši, išsipildė, ir dar su kaupu — „perpildydama taurę“.

Dabar supratau ir pritariau žodžiams vieno tyrinėtojo, kuris taip apibūdino šių pranašysčių išsipildymą: „Neretai ieškotojui sunku atrasti šaltinį ar upelį, o dažnai ir upę, bet kas gali nepastebėti vandenyno?“