DANGIŠKOJI LIEPSNA

Liko paskutinė sąlygų grupė. Pats Kristus yra sakęs, kad, kai ateis Mesijas, Tiesos Dvasia, Jis pašlovins Jo, Kristaus, vardą. Ar padarė tai Bahá’u’lláh?

Kad prisikapstyčiau prie šio paskutinio liudijimo, aš trumpam palikau ramybėj kitas dvi svarbias sąlygas:

1. „Jis atskleis knygas“.

2. „Jis nuvers neteisingus valdovus nuo jų sostų“.

Šitų dviejų sąlygų įvykdymas jau pats savaime buvo tokia kvapą gniaužianti ir dramatiška istorija, kad aš ne tik pažymėjau prie kiekvienos jų — „išsipildė“, bet ir pajutau būtinybę parašyti apie kiekvieną jų atskirą knygą, kad skaitydami šias stulbinančias istorijas, jūs, kaip ir aš, galėtumėte patirti tokį pat susižavėjimą. Vieną iš tų knygų pavadinau „Nuostabos vynas“.

153

Prieš pranešdamas apie savo misiją, Bahá’u’lláh parašė „Neabejojimų knygą“. Autoriaus žodžiais tariant, toji knyga siūlė žmonijai „Nuostabių Nuostabiausiąjį Vyną“, kuris užantspauduotas muskusu. Ji nuplėšia „antspaudus“ nuo „Knygos“, apie kurią užsimena Danielius, ir atskleidžia „žodžių“ prasmę, kuri buvo „paslėpta“ iki „laikų pabaigos“.¹

Per visą savo gyvenimą Bahá’u’lláh parašė daugiau kaip šimtą tomų. „Neabejojimų knygą“ jis rašė dvi dienas ir dvi naktis be pertraukos. Jo žodžius vadino „veržlia srove“. Istorikas, gyvenęs Bahá’u’lláh laikais Bagdade, liudijo, kad žodžiai, „išskridę iš jo lūpų… per vieną dieną ir per vieną naktį“, galėjo sudaryti didžiulį tomą. Be to: „O eilėraščiai, kuriuos Jis arba diktuodavo, arba pats užrašydavo, stebino ne tik daugybe, bet ir grožiu, turiningumu, taip pat ir siužetų įvairove“.²

Man pasisekė surasti vieno liudininko, pirklio iš Širazo miesto, pasakojimą, beje, jis pažinojo ir Babą, ir Bahá’u’lláh. Jis tvirtina: „Aš liudiju, kad eilėraščiai, kuriuos ištarė Bahá’u’lláh, ir greičiu, su kokiu jie buvo užrašomi, ir lengvumu, kokiu jie liejosi, ir aiškumu, turiningumu bei švelnumu pranoko Babo eilėraščius, kurie jam gimdavo mano akyse. Net jeigu Bahá’u’lláh didybė nebūtų pasireiškusi nieku daugiau, tai visam pasauliui ir žmonėms užtektų ir tų eilėraščių, kurie tą dieną išsiliejo iš po Jo plunksnos“.³

Savo Raštuose Bahá’u’lláh „nuplėšia antspaudus“ nuo tiesos ir atskleidžia „paslėptą“ prasmę to, kas per amžius jaudino žmonių protus. Tai:

Paskutinis Teismas

Mirusiųjų prisikėlimas

Krikštas

Eucharistija

Trejybė

Persikūnijimas

154

Pasaulio sukūrimas

Dievo buvimo įrodymai

Gyvenimas po mirties // Pomirtinis gyvenimas

Sielos nemirtingumas

Adomo ir Ievos istorija

Gėris ir blogis

Dievo Sūnus

Dangiškasis Tėvas

Rojus ir pragaras

Krintančios žvaigždės

Saulės ir Mėnulio užtemimai

Dievo Diena

Dievo miestas

Pranašų antspaudas

(Kristaus) sugrįžimas

Bahá’u’lláh atskleidė tikrąją šių ir kitų sąvokų prasmę, ir jo aiškinimai, kurie skiriasi nuo kitų originalumu ir aiškumu, neprieštarauja mokslo bei kultūros laimėjimams ir išplečia žmogaus akiratį. Apie visa tai pasakojama knygoje „Nuostabos Vynas“.

Kalbėdamas apie laikų pabaigos Mesiją, Henochas žadėjo:

„Šitas yra Žmogaus Sūnus… Kuris atvers visus lobynus, iki tol paslėptus“.⁴

Antrąją knygą aš pavadinau „Dangiškoji liepsna“. Joje pasakojama Bahá’u’lláh laiškų parašymo šio pasaulio galingiesiems istorija (knygą leidžiant buvo priimtas pavadinimas „Kalinys ir karaliai“). Bahá’u’lláh kreipėsi į juos tokiais žodžiais:

„O žemiškieji karaliai! Mes matome, kad kiekvienais metais jūs didinate savo išlaidas ir jų naštą kraunate ant savo pavaldinių. Iš tiesų visa tai labai neteisinga… nekraukite nepakeliamos naštos ant savo tautų. Neapvaginėkite jų, kad galėtumėte sau statydintis rūmus, priešingai — skirkite jiems tai, ką skiriate sau… Jūsų tau155tos — jūsų lobiai. Valdydami sergėkitės pažeisti Viešpaties priesakus ir atiduoti savo pavaldinius į plėšikų rankas. Jų dėka jūs valdote, iš jų lėšų gyvenate, su jų pagalba nugalite, ir vis dėlto su kokia panieka jūs žiūrite į juos! Kaip tai keista, kaip tai labai keista!“⁵

Kitoje vietoje karaliams ir valdovams Bahá’u’lláh rašė:

„O žemiškieji karaliai… Pamirškite savo prieštaravimus, sumažinkite ginklų atsargas, kad jūsų išlaidų našta palengvėtų, o jūsų širdys ir protai atrastų ramybę. Pašalinkite tarpusavio nesutarimus, kurie jus skiria… ir tapkite jiems (tautoms — aut.) teisingumo simboliais“.⁶

Ir dar:

„Jeigu nesulaikote prispaudėjo rankos, jeigu nepajėgiate apginti engiamųjų, tai kokią teisę turite didžiuotis prieš žmones?“⁷

Bahá’u’lláh paaiškino žemiškiesiems valdovams kieno vardu jis kalba:

„Aš tasai, kurį išpranašavo Izaijas, tasai, kurio vardas apšviečia ir Torą (Mozės — aut.), ir Evangeliją (Kristaus — aut.)…“⁸

Savo laiškus Bahá’u’lláh pasiuntė:

Austrijos imperatoriui Franzui Josephui

Prancūzijos karaliui Napoleonui III

Vokietijos kaizeriui Vilhelmui I

Rusijos carui Aleksandrui II

Turkijos sultonui ‘Abdu’l-Azízui

Persijos šachui Násiri’d-Dínui

Britanijos karalienei Viktorijai

Vakarų respublikų prezidentams ir valdovams

Religiniams krikščionių, judėjų, musulmonų ir zoroastriečių vadovams

Kristaus, Mozės ir Mahometo sekėjams

Pasaulio tautoms

156

Napoleonas III su panieka atmetė Bahá’u’lláh laišką sakydamas: „Jeigu tas žmogus — Dievas, tai aš — dukart Dievas!“ Netrukus jis buvo pašalintas iš valdžios, kaip ir buvo sakęs Bahá’u’lláh, ir, patyręs žeminantį įkalinimą, savo dienas baigė tremtyje.

Tik vienas iš valdovų šiaip taip teikėsi atsakyti. Tai buvo Didžiosios Britanijos karalienė Viktorija. Ir štai šiandien iš tų, kadaise galingų monarchų liko tik jos dinastija. Bahá’u’lláh išpranašavo jai ilgus valdymo metus, nors tuo metu jos sveikata buvo nekokia ir, be to, ji nebuvo populiari dėl savo vyro vokiečio. Dar įdomiau, kita karalienė, karalienės Viktorijos anūkė, tapo Bahá’u’lláh sekėja. Aš aptikau Rumunijos karalienės Marijos žodžius apie Bahá’u’lláh ir jo Tikėjimą 1926 m. gegužės 4 d. laikraštyje „Toronto Daily Star“: „Tai (Bahá’u’lláh Tikėjimas — aut.) naujas Kristaus laiškas… Niekas, perskaitęs tą Knygą, negali įveikti noro tapti geresniu. Aš jums visiems siūlau ją perskaityti“.

Jos žodžius cituoja ir 1926 m. rugsėjo 27 d. „Philadelphia Evening Bulletin“: „Tie, kurie perskaitys jų Bibliją „atviromis akimis“, ras sau apreiškimą beveik kiekvienoje eilutėje“.

O štai, ką ji rašė savo privačiame laiške: „Knygos tos (Bahá’u’lláh Raštai — aut.) sustiprino mano dvasią labiau nei tikėjausi… Bahajų mokymas neša taiką ir supratimą“.⁹

Bahá’u’lláh skelbė, kad mato „greitą nuvertimą“ tų neteisingų valdovų, kurie nepaiso savo vargingųjų ir romiųjų pavaldinių teisių ir gerovės. Tai bus, anot jo žodžių, kaip „akivaizdi pamoka“ visam pasauliui.

Trys iš minėtų valdovų buvo nužudyti, du išvyti iš šalies; sostai visų, išskyrus vieną, buvo panaikinti.

Kaip paaiškėjo, visi tie įvykiai buvo išpranašauti įvyksią Mesijo atėjimo laikais ir buvo kaip dalis liudijimų apie atėjimą, apie kurį žinojo Biblijos tyrinėtojai. Šventajame Rašte apie tą Mesiją parašyta:

157

1. Psalmynas: „Tam, kurs sulaiko kunigaikščių dvasią, kurs yra baisus žemės karaliams“.¹⁰

2. Jobas: „Jis sutrina daugelį ir nesuskaitomus ir pastato jų vieton kitus“.¹¹

3. Izaijas: „Viešpats sulaužė bedievių lazdą, valdovų rykštę“¹², „Tą dieną Viešpats lankys dangaus kariuomenę aukštybėje ir žemės karalius žemėje“.¹³

Tame, Danieliaus knygos skyriuje, kuriame kalbama apie laikų pabaigą ir pranašaujama:

„… štai, su dangaus debesimis ėjo artyn tarsi Žmogaus Sūnus…“¹⁴

Danielius skelbia:

„Aš žiūrėjau, iki buvo pastatyti sostai ir Ilgaamžis atsisėdo…“¹⁵

Šventajame Rašte aš radau daugiau kaip dvidešimt kartų paminėta, kad Mesijo atėjimo metu bus nuversti žemės karaliai.

Kalbėdamas apie paskutines dienas, Henochas mini tą patį „Žmogaus Sūnų“, apie kurį kalba ir Danielius:

„Šisai yra Žmogaus Sūnus, kurį tu išvydai… Jis išmuš dantis bedieviams ir nuvers karalius nuo jų sostų ir išvarys iš karalysčių…“¹⁶

Henochas netgi pasako, iš kokios pasaulio dalies ateis tas „Žmogaus Sūnus“ paskutinėmis dienomis:

„Ir tomis dienomis susirinks angelai ir pasuks galvas į rytus, Parthia ir Medea tautų (dabartinė Persija — aut.) pusėn, kad sukeltų karaliams sumaištį, ir nerimo dvasia nužengs ant jų, ir nuvers juos nuo jų sostų“.¹⁷

Mėgstamiausia Bahá’u’lláh tema buvo neturtingųjų ir beteisių, paprastų žmonių gerovė ir laimė. Jis labai mylėjo tuos, kurie 158kentė badą ir persekiojimus. Jis perspėjo valdžią turinčiuosius:

„Žinokite, kad neturtingieji — Dievo viltis tarp jūsų. Tad neapgaukite Jo vilčių ir nesielkite su jais neteisingai, ir neikite netiesos keliais“.¹⁸

Bahá’u’lláh išpranašavo tas audras, kurios praūžė Žemėje pradedant nuo 1844 metų ir kurios nuvertė monarchus, sunaikino ištisas dinastijas ir su šaknimis išrovė amžių amžius valdžiusias karališkąsias šeimas:

„Viešpats niekad nebuvo užmerkęs ir niekad neužmerks akių prieš tironų priespaudą. Dar daugiau, šiuo Savo Apreiškimu Jis neaplenkė Savo kerštu nė vieno tirono“.¹⁹

To stulbinančio ir detalaus pasakojimo apie karalių pragaištį ir pranašystės išsipildymą dramatizmas ir atskleidžiamas knygoje „Dangiškoji liepsna“.

O prie dviejų pranašysčių — 1) Mesijas atskleis Knygas ir 2) Jis nuvers neteisingus karalius nuo sostų — aš parašiau: „išsipildė“.