NAUJOS DIENOS AUŠRA

Nejaugi neįmanoma išsigelbėti nuo šito Armagedono siaubingojo pavojaus? Nejaugi pasauliui lemta patirti dar vieną katastrofą, tokią kaip Pasaulinis Tvanas?

Ar mūsų ateitis bus Testamento „įvykdymas“, ar mes vėl grįšime į „Pradžios“ pradžią — priklauso nuo to, ar atsilieps žmonija į Dievo Žinią, kurią apreiškė jai Bahá’u’lláh ir kurią Jo sekėjai nunešė į visus žemės kampelius. Dabar jau niekas nebegali pasakyti, kad negirdėjo. Tik dvasiškai akli ir kurti bus atstumti. Tai ne mano žodžiai, juos galima rasti Bahá’u’lláh Raštuose.

Tiems, kurie atsiliepė į Jo šauksmą, Jis parašė štai tokius žodžius:

„O mano tarne, kuris ieškojai Dievo malonės ir Jo meilės, kai visi paliko Jį, išskyrus saujelę tų, kurių sielos apšviestos! Teatlygina tau Viešpats ir Savo malonėje… tebūnie Jo atlygis amžinas, nes tu ieškojai Jo dienomis, kai akys buvo neregės“.¹

Pamilusiuosius Viešpatį Bahá’u’lláh kvietė sergėtis mirtinų materializmo spąstų:

„Sergėkitės, o žmonės, pasiduoti pagundai iškeisti Jį (Mesiją — aut.) į auksą ir sidabrą, kuriuos valdote. Tegu Jo Meilė bus jūsų sielų lobiu tą Dieną… kai sudrebės kiekvienas ramstis, kai šiurpuliai eis per kūnus ir kai visų akys su siaubu žiūrės į dangų…“²

Žmonės, manė Bahá’u’lláh, yra panašūs į paprastą metalą ir 252tik patekę į meilės žaizdrą pas Viešpatį įkais žaizdro karščiu ir įgaus jo spalvą. Jie įgaus visa, ką turi šitoji ugnis, ir tada Viešpats galės nulieti iš jo kokį nors naudingą įrankį. Jis prisakė Savo sekėjams:

„Leisk savo sielai suliepsnoti liepsna šitos neužgesinamos Ugnies, kuri dega pačioje pasaulio širdyje, kad visi visatos vandenys negalėtų atvėsinti jos karščio…“³

„Greitai dabartinė tvarka bus panaikinta, — skelbė Bahá’u’lláh, — ir naujoji ateis į jos vietą“.⁴

Nors žmogus ir gyvas, kalbėjo Bahá’u’lláh, bet jei nieko nežino apie Mesijo atėjimą, jis tarsi lavonas. Nors jis ir vaikšto, kalba su artimaisiais, valgo, vis tiek jis miręs.

Kristus pasakė:

„… Palik mirusiems laidoti savo numirėlius, o tu eik ir skelbk Dievo karalystę“.⁵

Ir pridūrė:

„Nė vienas, kuris prideda ranką prie arklo ir žvalgosi atgal, netinka Dievo karalystei“.⁶

Prasmė aiški: tegu tie, kurie yra dvasiškai mirę, kad galėtų priimti Mesijo tiesas, laidoja tuos, kurie mirė kūnu, bet tie, kurie tiki Jį, tegu deda savo ranką ant arklo ir tenesižvalgo atgal iki pergalės.

Kristus įspėjo:

„Saugokitės, kad jūsų širdis nebūtų apsunkusi nuo svaigalų girtybės ir kasdienių rūpesčių, kad toji diena neužkluptų jūsų netikėtai. It žabangai ji užgrius visus žemės gyventojus. Todėl visą laiką budėkite ir melskitės, kad pajėgtumėte išvengti visų būsimųjų nelaimių ir atsilaikyti Žmogaus Sūnaus akivaizdoje“.⁷

Bahá’u’lláh kreipėsi į Kristaus sekėjus:

„Sergėkitės, kad dykinėjimas neatskirtų jūsų nuo (pažinimo 253— aut.) … To, Kuriam jūs meldžiatės! Štai Viešpats!.. Jūs prisiskaitę Evangelijos ir vis dėlto nepajėgiate įžvelgti Viešpaties Šlovės?“⁸

Rytoj, naujai aušrai auštant, kiekvienas žmogus pabus iš miego. Jis atsikels, apsirengs ir imsis naujos dienos darbų.

Visi, išskyrus mirusiuosius.

Taip ir dabar, kai aušta naujos Kristaus ir Bahá’u’lláh Dienos aušra, visi atsibus, atsikels, apsivilks darbo drabužius ir ims tarnauti Dievui ir artimui, kad tik sulaikytų ateinančią nelaimę.

Visi, išskyrus tuos, kurie yra dvasiškai mirę.

Kam priklauso žmogus, gyviems ar mirusiems — tai slapčiausioji jo, žmogaus, ir Dievo paslaptis. Baigiasi pasakojimas, baigiasi ir mano atsakomybė. Kiekvieno siela turi pati išsirinkti kelią. Knygos atskleistos, ausys ir akys atvertos. Lieka kiekvienam pačiam nuspręsti.

Imkime ir pažvelkime į ateitį, atsimindami Šv. Pauliaus žodžius:

„… tai kaipgi mes pabėgsime nuo jos, nepaisydami tokio didžio išganymo?..“⁹

Žmogus gali nematyti ateityje nieko daugiau, tik neviltį ir sugriovimus. Bet gali įžvelgti ir Dievo Karalystę žemėje. Viskas priklauso nuo to, kaip jis viską supranta, ir nuo to, ar turi dvasios akis ir ausis. Jis gali būti panašus arba į sūnų, arba į tėvą iš pasakos apie kalno viršūnę. Tai priklauso nuo to, ar jis gręšis į Bahá’u’lláh, ar ne. O štai kas sekama pasakoje:

„Kartą tėvas su mažu sūneliu iškeliavo toli nuo namų ir, pakilę į kalno viršūnę, apsinakvojo trobelėje. Auštant saulė išvaikė tamsumas, ir snieguotos viršukalnės nusidažė oranžine spalva.

Atsibudo sūnus. Jis pamatė degantį dangų ir liepsnojančias viršukalnes. Jis buvo dar mažiukas, o langas aukštai viršuje, todėl ir matyti galėjo tik per patį viršulangį. Neaišku, kas taip liepsnoja? Berniuką apėmė nerimas, jis panoro grįžti į vakar dieną, kai dar 254buvo namuose su mama. Jis pagalvojo, kad išvis būtų buvę geriau niekur nekeliauti. Tikriausiai šitas naujas dangus reiškia nelaimę ar gaisrą.

Pakilusi saulė sušildė sniegą, kuris taip ilgai gulėjo šaltas ir negyvas kalno šlaituose. Ji aptirpdė sniego vėpūtinius, ir lavinos nugarmėjo žemyn į slėnį.

Nuo siaubingo griausmo mažylis dar labiau išsigando, negu nuo liepsnojančio dangaus. Jis puolė prie tėvo ir ėmė jį purtyti, o išbudinęs suriko:

„Tėte! Tėte! Atsibusk! Tai pasaulio pabaiga!“

Tėvas pramerkė akis. Jam buvo viskas gerai matyti per langą, kuris buvo gerokai per aukštai mažam sūneliui.

Jis pamatė saulės apšviestas viršukalnes liepsnojančias aušros spalvomis. Išgirdo sniego lavinų, kurias sukėlė šilti saulės spinduliai, griausmą. Jis žinojo, kad greitai pasilies šviežias vanduo į slėnio išdžiūvusią žemę ir ji vėl atgis. Tą visą jis suprato. Ir norėdamas nuraminti sūnų, paėmė jį už rankos:

„Ne, mano sūnau, — tarė jis. — Tai ne pasaulio pabaiga. Tai naujos dienos aušra“.